Namai paskendę šukėse (kikilis)

-         Galbūt jau ryt išvyksiu į naujus namus. – Su pasimėgavimu pasigyriau kambariokėms atsistojusi ant lovos, bet atrodo nieko tai nesudomino.
-         Sveikinu, – nedrąsiai nusišypsojo Andžela. – kokie jie?
-         Kas? Namai? Nemačiau dar jų.
-         Ne, naujieji tavo tėvai. – Kasydama kairę ranką atsisėdo šalimais.
-         Nuostabūs, ypač moteris. Ji šviesių plaukų, labai graži ir sakė turi maža vaikiuką. Aš myliu vaikus. – Užvertusi akis pabandžiau įsivaizduoti, kaip kartu vežamės mažylį prie mano medžio ir tenai iškylaujame. Pilnas krepšys saldumynų ir mano mėgstamas limonadas.
-         O naujas tėtis? Koks naujasis tėtis? – nekantraudama stukteli man į petį ir sugrąžina į realybę.
-         Na jis, nežinau, labai mažai kalbėjo, bet daug šypsojosi. Ai, atsiminiau labai tvarkingai apsirengęs toks.
-         Tau pasisekė, o manęs tai turbūt niekas niekada neįsivaikins.
-         Nekalbėk taip. – Suraukiau antakius. – Spjauk per petį tris kartus.
Ilgai kalbėjome su Andžela, papasakojau apie tai kaip galima pabėgti iš vaikų namų. Kaip nemokamai važinėtis troleibusais. Ir apie dėdę Petrą papasakojau. Išdaviau visas paslaptis, vis tiek man nebereikės. Dabar aš turėsiu šeimą ir pagaliau būsiu laiminga.
Net nepajutau kaip užmigau, pižama taip ir liko spintelėje prie lovos krašto. Mano draugė užmigo šalimais apsikabinusi mane. Visą naktį sapnavau naująją mamą. Ryte kaip visada atsibudau anksčiau už kitas mergaites. Atsargiai nuėmiau nuo savęs Andželos ranką, ji sumirksėjo, bet nepabudusi nusisuko į kitą pusę.
Jaučiausi tokia lengva ir niūniuodama mėgstamą dainą nustraksėjau iki vonios. Šlapia ranka perbraukiau  per veidrodį ir nusišypsojau sau. Paprašysiu mamos, kad nupirktų man lėlę, kurią mačiau parduotuvės vitrinoje ir drabužėlių jai. Ne, pirma paprašysiu, kad man nupirktų naujus batus. Žvelgdama į plikus kojų pirštus, kuriuos jau kuteno kylančios saulės spinduliai.
-         Ko čia vėpsai? – piktai stumtelėjo mane Viktorija, praeidama pro šalį ir atsidariusi langą susikėlė kojas ant palangės. – Prikėlei visas savo stūgavimais. Džiaukis, kad išeini, nes būtum į galvą gavus.
-         Džiaugiuosi. – Tyliai atsakiau nuleidusi galvą prie kriauklės. Pajutau didelę nuoskaudą dėl skausmo, kurį man ši mergina suteikė. – Dabar tu nebegalėsi manęs liesti, nes aš turėsiu tėtį.
-         Klausyk, neriesk nosies. Mes dar pasimatysime, tu dar šliaužiosi man prie kojų. Tu turėk omenyje, kad tu man skolinga, o aš skolų niekada nepamirštu. – traukdama iš kišenės cigarečių pakelį Viktorija atsisuko į mane nuleisdama kojas nuo palangės.
-         Už ką? – Nesupratau, ką ji norėjo pasakyti.
-         Už tai, kad tau veido „neišurodinau“. O galėjau taip padaryt ir tada jokia šeima nebūtų tavęs pasiėmusi.
-         Nieko aš tau neskolinga. – Parodžiau vidurinįjį pirštą ir pabėgau iš vonios. Mano ausis dar spėjo pasiekti keiksmažodžių lavina ir frazė, kad mes dar pasimatysime.
Akyse pasirodė ašaros. Pasijaučiau dar kartą įskaudinta ir dar labiau laukiau tos akimirkos, kai mane išsiveš iš šito beprotnamio. Sėsdama ant lovos pažadinau Andželą. Jos plati šypsena nuvijo blogas mintis.
-         Tavo plaukai susivėlę kaip varnos lizdas. – garsiai nusijuokiau.
-         Pati tu varna. – stumtelėjo mane nuo lovos vieneriais metais vyresnė mergina. Nugriuvau ant žemės ir abi pradėjome juoktis.
-         Tylėkit, durnės! Visą naktį nedavėt miegoti tai bent ryte nečiulbėkit! – piktai riktelėjo vyriausioji kambariokė Beata.
Mes tik truktelėjome pečiais ir tyliai nusisukusios į langą pasišaipėm iš jos suvalkietiškos kalbėjimo manieros.
-         O tave tikrai jau šiandien pasiima?
-         Tikiuosi. Drakonė man vakar pažadėjo, - taip vadinome vaikų namų direktorę, - sakė iš ryto susirinkti daiktus ir ruoštis kelionei.
-         Pavydžiu tau. – Po šių žodžių nutilome.
Danguje nesimatė nei vieno debesėlio. Prasidėjusi diena iš tiesų žadėjo daug gero. Elektros laidus aptūpę kikiliai be perstojo čirškė  ir stengėsi vienas kitą nustumti. Šiuo metu jaučiausi kaip tas kikilis, pagaliau radęs vietą kur nutūpti.

***

-         Labas rytas, ponia Veronika. Galime užeiti -  Švytinčiu veidu atidarė kabineto duris Irena kartu su vyru, kuris rankoje laikė dovanų maišelį.
-         Užeikite ir prisėskite? Kavos, arbatos?
-         Kavos abiems, jei galima ekspreso. Ačiū. – Padėkojo už pasiūlymą jauna mama.
-         Galima. – keldama ragelį nusišypsojo ir vaikų namų direktorė.
-         Labai nekantraujame vėl pasimatyti su Erika. – neslėpė džiaugsmo vyras.
-         Ne taip greitai. Pirma sutvarkykime formalumus ir jau šiandien galėsite vykti su ja namo. Tik nepamirškite, kad galutinai įvaikinimą galėsime sutvarkyti per mėnesį.
-         Bet tai juk tik formalumai?
-         Nepamirškite, kad jums padaryta didelė išimtis.
-    Mes jau padėjojome Jonui už suteiktą progą.
Veronika dirbtinai nusišypsojo,  padėjo jaunai porai prieš akis šūsnį popierių ir liepė skaityti. Jauna mama stengėsi perskaityti ir įsigilinti į kiekvieną žodį, tuo tarpu vyras visiškai nerodė jokios iniciatyvos. Buvo galima pastebėti, kaip jis sklaido puslapius, bet jų neskaito.
Praėjo bemaž dvi valandos, kol buvo padėtas  paskutinis parašas. Tėvai atrodė šiek tiek pavargę.
-         Dar norėčiau su jumis pasikalbėti apie pinigus.
-         Minėjote, kad neimsite nei lito! – nustebo vyras.
-         Minėjau, bet reikia, kad sumokėtumėte dešimt tūkstančių litų į Vaikų namų paramos fondą. – Visiškai šaltai išdėstė reikalavimą moteris. – Nepamirškite, kad Jūs vaiką gaunate trim mėnesiais greičiau nei turėtumėte. Manau apie tai Jonas irgi jus informavo.
-         Mes tai suprantame, bet aš dabar su savimi tokių pinigų neturiu.
-         Dokumentus baigsim tvarkyti per mėnesį, laiko manau turite per akis.
-         Taip, tikrai. – tylančiu balsu pasisuko vyras į žmoną su ironiška šypsenėle veide. – Jau galime pasiimti Eriką ir važiuoti namo?
-         Galite. Tuoj pakviesiu. – Direktorė atsistojo ir išėjo iš kabineto.
Kurį laiką ore tvyrojo tyla ir pamažu kaupėsi įtampa. Prie stalo sėdintys žmonės norėjo vienas kitam kažką pasakyti, bet nedrįso pradėti pokalbio. Moteris vis labiau gniaužė rankose popieriaus lapus, kuriuos nesenai pasirašė, o vyras nenuleido akių nuo puodelio dugne likusios kavos su nuosėdomis.
-         Kas?   -neišlaikė moters kantrybė
-         Nieko. - nusišypsojo vyras. – Dešimt tūkstančių.
-         Žinau, Jonas gi sakė dešimt.
-         Dešimt tūkstančių pinigų. Tu turėsi juos atidirbti.
-         Ir atidirbsiu, mergiotė to verta, viskas bus gerai.
-         Tu matei sąlygas?  Per pirmą mėnesį galime vaiką gražinti jei jis mums nepatiks, bet ir vaikas per pirmą mėnesį gali paprašyti, kad jį pasiimtų atgal. – nenustojo niurzgėti Tomas.
-         Na ir kas, būsime atsargūs pirmą mėnesį, o vėliau viskas bus gerai. Nieko čia baisaus, pradėsiu dirbti kitą mėnesį, Antanas minėjo, kad neskubėčiau grįžti į darbą.
-         Bet nepamiršk jis taipogi davė suprasti, kad nori kuo greičiau tave matyti kontoroje, nes tu geriausia jo advokatė ir be tavęs jis pražuvęs.
-         O ką daryt, tavo mama gi nesutiko vaiko prižiūrėti.
-         Tik nekišk čia mano mamos. Tavo tai iš vis sėdi Amerikoje ir mes jai neegzistuojam.
Moteris trenkė dokumentus ant stalo ir ieškodama kišenėje cigarečių pasisuko durų link. Vyras bandė sugriebti už rankovės, bet moteris nervingai atitraukė ranką. Tik atidariusi duris pamatė koridoriumi ateinančią laimingą mergaitę su kuprine ant pečių. Irenai iš karto pasitaisė nuotaika, ištiesusi rankas pasisveikino ir apkabino Eriką. Tomas tuo metu pamojavo ranka duodamas mergaitei suprasti, kad ji laukiama šioje šeimoje. Ji negalėjo nujausti, kad graži pradžia galėtų baigtis kitaip.