Miesto mistika

Kai kalbame apie tai, ar gyvenvietė gali vadintis miestu, dažnai pasiduodame pagundai iškelti „miesto dvasios“ kriterijų. Tasai kriterijus esą skirtas ne kiekybiniam, o superkokybiniam tiriamo objekto įvertinimui sudaryti. Kiekybiniai įverčiai - tai gyvenvietės plotas, gyventojų skaičius, tankis ir panašūs matavimai, kuriuos nesunkiai galima palyginti, įvertinti, netgi prognozuoti. Tačiau šalia to, dažnai įsisteigia poreikis matuoti ir kokybinius požymius, tokius kaip teatrų, universitetų skaičius, miestiečių gyvenimo kokybės indeksai, galų gale verslo dinamika etc. Tokiais vertinimais remdamiesi galime apibrėžti sąvoką „miestas“ kaip tų rodiklių tam tikras normas - tarkime, miestas - tokia gyvenvietė, kurios gyventojų skaičių ne mažesnis nei x gyventojų, su tankiu y žmonių kvadratiniame kilometre, u universitetų kiekvienam tūkstančių žmonių, w. q pragyvenimo lygio indeksu, i/o žmonių srautu iš miesto ir į miestą per dieną, bei kitos dedamosios. Jei pasirinkta gyvenvietė atitinka apsibrėžtasias normas - vadinasi, ji tenkina apibrėžimą „miestas“.

Toks metodas tinka formaliai vertinti ir lyginti miestus. Tačiau yra kitas vertinimo lygmuo, kuriame jau vyrauja kitokios vertinimo kategorijos. Ir čia dominuojanti sąvoka yra „miesto dvasia“. Prieš detaliau nagrinėjant šį lygmenį, reikalinga iš karto patikslinti, jog čia nekalbame apie normalų ir suprantamą vertinimą patinka/nepatinka, kuris niekada nepretenduoja įsiveržti į formalų miesto diskursą. Problema ir klaida įsivelia tada, kai pati sąvoka „miestas“ praplėčiama būtinuoju įverčiu „miesto dvasia“ (ar kitomis charakteringai klaidingomis mistifikuotomis kategorijomis). Neteisinga tai ne todėl, jog apibrėžime atsiranda būtent mistinių darinių. Jie galėtų nesunkiai būti aproksimuojami iki diskrečių kokybinių rodiklių ir  sklandžiai įtraukti į požymių matricą. Bet jei po tokio veiksmo imsimės iš naujo apibrėžti miesto sąvoką, be abejo įtraukdami „šviežiai“ atsiradusius požymius, turėsime galų gale sau pripažinti, kad nežinome, kokias normas nustatyti tiems mistinės prigimties kriterijams, kad jie korektiškai, validžiai ir legitimiai atrūšiuotų miestus nuo ne miestų. Tai pareina iš istorinės, kultūrinės, civilizacinės miestų įvairovės ir jų raidos. Brutaliai kalbant, nelabai aišku, kas yra miestas, o kas jau nebe. Vienintelis abstrahavimas - tai būtent tie kokybiniai ir kiekybiniai kriterijai, kurių normos kinta priklausomai nuo istorinio konteksto, bei kurie būdingi visiems miestams duotojoje vertinimo skalėje. Tuo tarpu miesto identitetas, dalinai reiškiamas per jo „dvasią“ gali osciliuoti be bendrų sąlyčio taškų su kitais miestais. Paprastumo dėlei imkime pavyzdį, sugretindami du miestus - Marselį ir Niujorką. Iš šių dviejų požymių aibių galime atrinkti bendrus elementus. Jų nėra tiek daug (čia vėlgi kalbame apie iracionalius požymius), tačiau gerai paanalizavę jų rastume. Tačiau kas jei įtrauktume į palyginimą naujų narių, pavyzdžiui, Pekiną, Mumbajų, Vladivostoką? Tuomet susikertančių tiesių rastume nykstamai mažai. Paimkime naują tiriamąjį, kuriam norime nustatyti diagnozę - jis miestas ar ne. Po to, kai jis praeina visus pamatuojamus kriterijus, pereiname prie jo „dvasios“. Turi tarkim, Liepoja miesto dvasią ar ne? Su kuo lyginsime, kokias normas taikysime? Jei nustatysime, kad jis turi „dvasią“ tokią ir tokią, kaip atpažinsime, jei nė vienas kitas miestas niekuo panašiu nepasižymi, ar tai „nemiestiška“, ar kitoks miesto „identitetas“? Paprasčiau tariant, vertindami, neturime nuo ko atsispirti. Kas mūsų atskaitos taškas?

Kita vertus, sąvokos „dvasia“, „aura“, „charakteris“, „identitetas“ gali būti taikomos kalbant apie miestą ir jį vertinant. Nes tai yra savybių rinkinys, kuris kiekvienam partikuliariam atvejui gali spontaniškai pasitarnauti kaip charakteristika. Tai iki tam tikro lygio bei su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis gali būti objektyviai ir formaliai apibrėžta. Ir vėl, tik tada, jei turėsime mintyje, jog žinome, ko ieškome. Žinome ta prasme, jog juslinis ar emocinis impulsas užduoda daugiau ar mažiau aiškiai suvokiamas orientacines požymio egzistavimo signifikacijas. Tarkime, jog esame mieste M ir pabuvę jame tam tikrą laiko kiekį manome, kad jis turi savybę S (S priklauso aibei „miesto dvasia“ MD). Pavyzdžiui, esame Klaipėdoje ir manome, kad miestas turi savybę „jaukus“. Tuomet norėdami nustatyti, ar tokia prielaida yra teisinga, pirmu žingsniu suskaidome savybę S į požymių aibę P. Mūsų atveju paprastumo vardan tarsime, kad „jaukus“ miestas, tai toks miestas, kuriame (1) sąlyginai nedidelis eismo ir kitokios kilmės  triukšmo lygis, (2) dominuoja nedidelės erdvės, (3) nedidelis nusikalstamumas, (4) miestiečiai mandagūs ir malonūs. Jei darytume pirminę klaidą ir bandytume įvertinti ar gyvenvietė turi būti jauki, kad būtų miestas (o gal atvirkščiai?), atsidurtume akligatvyje - esama ir jaukių, ir nejaukių miestų. Užuot kartoję šį suklydimą, grįžkime prie situacijos, kai jau esame padarę prielaidą, jog tiriamas objektas - miestas, ir belieka ištirti pagal tam tikras savybes. Iš visų požymių [1-4], nusakančių savybę S, greičiausiai tik (4) nepavyks iš karto griežtai apibrėžti, teisingas jis ar klaidingas. Tačiau ir jį, suskaidę į subpožymius bei pasitelkę statistinės analizės aparatą galėtume bent apytiksliai aproksimuoti. Yra ir kitų metodu tirti miesto „charakterį“ - ir griežtesnių, ir laisvesnių. Visgi, su tam tikromis išimtimis, visada galima formaliai įsteigti konkretaus miesto identifikuojantįjį apibrėžimą su kiekybinių, kokybinių bei kvazisubjektyviųjų savybių registru.

Pažiūrėję, kokias išvadas gavome pakeliui, liks pastebėti, jog miesto mistika yra dvejopos formos - ji įsteigia save kaip faktorių x, kuris migla padengia visą kvalifikavimo miestu procesą. Tuo pat metu, charakteringoji miesto „dvasia“ gali būti algoritmiškai, formaliai suskaidoma iki pavertinamų parametrų, taip save demistifikuodama. Tokia chimeriška veiksena kyla tik iš validžių argumentų nelegitimaus įterpio į griežtai atribotą diskursą.