Vilties pavėsy

Kalnų verpetuose atgyja žavios geišos.
Kalnuos ereliai skraido – taip gražu.
Kaip aš norėčiau viltį rasti
Tarp Alpės bokštų ir duobių.

Norėčiau augti ir grožėtis:
Čia tiek daug saulės ir gėlių,
Tačiau kaskart imu gailėtis,
Kad Lietuvos jau neregiu

Ir pasibeldus grakščiai nakčiai į langines pušų
Aš tyliai pasislėpus po patalu meldžiu.
Gal šaltą širdį sušildys ši malda.
Užgesusios vilties pavėsy rymosiu aš viena...

                                        (kaip Salomėja?, o taip niekad nebus)
                                                                                        2009?