Lietuvos vaivadijos kronika 3

Tą patį vakarą premjeras išsikvietė generalinį komisarą Tėlyčeną:
– Spėju, kad greičiausiai kils riaušės, - pradėjo pirmas Kubilius. - Reikia, kad jos atrodytų, kuo solidžiau, kad žurnalistai turėtų rimto darbo. Kad atrodytų, kad jos buvo specialiai organizuotos. Pasirūpinkit viskuo, ne man jus mokyti, jeigu ką pasikonsultuokit su ponu Malakausku.
O VSD agentai susirado du jaunus pagėrusius studentėlius:
– Yra galimybė užsidirbti, rytoj per mitingą paleisi akmenį į seimo langus, o po to išsyk į kojas! - peršnekėjo su kiekvienu atskirai. Koks lietuvis atsisakys pinigų. Nebent patriotas pensininkas, bet su jais niekas ir nešneka. Ta pati tauta, po dvidešimties metų susirinko prie seimo šaukė:
– Vagys!
Seimo nariai abejingai stebėjo minią, stebėjo pro tonuotus rūmų langus:
– Koks jų reikalas? Lenda ten, kur jų niekas neprašo! - kalbėjosi tarpusavyje, jausdamiesi saugūs, juk premjeras jų apsaugai išskyrė I-ajį vidaus pulką, kurio paskirtis kalėjimuose riaušes raminti.
Vienas iš langų buvo truputį brokuotas ir akys iš abiejų pusių susitiko:
Kažkas iš minios sužviegė:
- Ū, vagys stovi! Išeikit čia!
Iš kitos pusės riebus, sotus ir savimi patenkintas ponas susuko špygą ir pasiuntė toli toli rusų kalba:
– Eikit nachui! - frazė, kurią nebyliai iš lūpų be klaidų perskaitys, bet kuris lietuvis.
Ir nuskriejo akmenys. Pirmieji buvo užsakytieji, o po to miniai patiko pati idėja ir jos tęsinys:
– Nuversti valdžią!
Kažkas pabandė veržtis į seimą, policiją ten pademonstravo klasę: po tris ant kiekvieno įsibrovėlio ir užlaužt rankas, antrankius uždėt kaip amerikiečių filmuose apie narkomafijos karus.
Buvo trečia valanda dienos, kai vienas iš budulių privažiavo su darbiniu kabluku, prie seimo. Visi dienos darbai buvo baigti, reikėjo išreikšti savo pilietinę poziciją, pirmą kartą per dvidešimt metų nuo Atgimimo Sąjūdžio laikų.
Ar gyventi buvo ypatingai blogai? Ne, buvo ir blogiau, kol kas dar buvo ir darbas, ir pajamos. Tai kokio velnio tada veržtis prie Seimo? Todėl, kad subujojo jausmas, kad valdžiai nuo šiol giliai giliai nusispjaut ant tautos? Valdžia sau, tauta sau, lyg senais gerais viduramžiais. Kad gyvenimo patirtis šnibžda, kad bus ir taip sunku, bet naujoji valdžia tik dar pagilins tuos sunkumus! Todėl, kad pirmą kartą pamačius seimo tiesioginius posėdžius susidarė įspūdis, kad vyksta tiesioginis reportažas iš silpnaprotystės pavyzdžių demonstravimo šou, kai žmonės, kurie prisistato esą ekonomistai, bet nemoka netgi elementarios ekonominės terminologijos, kai žiūri į juos ir pasijunti genijum…
– Ir tokie idiotai, mus valdo? - sukirba mintis. - Mums tuoj bus šakės! Reikia greit kažką daryt! Latvijoj tauta reikalavo paleisti seimą ir įvesti prezidentinį valdymą! Štai ko mums reikia! Ši sistema paprasčiausiai yra defektyvi, vienas toks Seimas galutinai nugalabijo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir dabar bus kažkas panašaus. Tada užsienio valstybės atvirai papirkinėjo atvirai bajorus, dabar užsienio kapitalo kompanijos perkasi seimo narius, kad šie priimtų jiems reikiamus sprendimus, rezultatas neužilgo turėtų pasikartoti. Tą sistemą reikia naikinti, kokios yra alternatyvos? Prezidentas! Šeimininkas, kuris viską ir kontroliuoja, ir už viską atsako! Diktatūra? Tada diktatūra JAV, kuri visus moko demokratijos, Prancūzijoje, kur amžinai vyksta streikai. Prezidentas negali būti ubagu, jis turi būti savarankiškas, o pinigai būtent ir suteikia tą savimi pasitikėjimo jausmą! Kaip gali derėti žmogus, kuris uždirba dešimt tūkstančių, ir žmogus, kuris uždirba šimtą tūkstančių? Pastarasis tiesiog nusiperka sau reikiamą sprendimą, pametėjęs kokį nors gundantį kauliuką! O kaipgi patriotizmas? Kvailystės, kurios būdingos jaunystei, kol nėra šeimos ir minčių, kokie gi bus tavo vaikai!