(ne)būtys

Idea fix‘ai ir krusifiksai
Praradęs tapatybę amžinas piemuo
Atšipo dalgiai giltinės rūstybės
Ir tu tik laikinas dėmuo.

Griaudėja galvoj griaustinio dūdos,
O laisvė pakasta giliai giliai
Stebėjomės kaip sukas aplink saulę žemė
Taip laikina perdaug, o sakė amžinai.

Yra ir tų, kur tiki likimu
Aš iksas kvadratu, beje ir tu
Ir lieka tik tai imt ir patikėt
Suaugau su savo šaknim, nemoku atsiplėšt.

Belieka tik skaityt ir liaupsint žodžio meną
Mazochistinis žmogus ir jo būties detalės
Vis dūžta, trupa rankose, net gaila
Išliekam orūs ir šalti: nauji laikai ateina.