Našlaitei

Žydėk žydėk, našlaite, tol, kol dar gali,
kol šalnos nepakando,
kol saulės spindulius surinkusi buri
į vieną baltą ugnį,
o aš iš pasklidų ramunės žiedlapių
sudėsiu savo dangų
ir ten nuo savo žemės pasislėpsiu
neieškodama liepsnos.
Senoj maldaknygėj pavasarinės plukės
nebeatsibusiančios.
Virš pievų gal tik plaukia miegąs rūkas,
gal palydi tavo ugnį?
Ir tiktai vieno mano danguje nėra,
nes to sudėt nesugebu,
virš tavo žiedo žaidusi tyla
užmigo pelenuos.