Kažko pradžios tęsinys

... Dabar nepasakosiu, kaip viskas buvo, nes viskas buvo tikrai sumautai susuktai. Atsimenu tik, kad mes su draugeliu aptikom kažkokias sumautas skyles mūsų stebėjimo zonoje, kurias apeidavo tam tikros bangos... Pamenu tik tiek, kad tas skyles draugeliui užfiksuoti pavyko nelengvai. Užsikasė jis po lapais, kol atsekė, kurios būtent bangos fiksavo tas sumautas skyles, nes didžiajai daugumai bet kokių energijos formų tos skylės buvusios nebuvusios.

Žodžiu, priėjom iki to, kad sugebėjom sumontuoti savo įrangą neįtikėtinai. Atsimenu, išsinuomavome apleistą pasakų parką miesto viduryje visam sezonui, neva, ruošdamiesi jį gaivinti, ar vykdyti kokią tai veiklą... Draugelio pažintys padėjo, net pinigų per daug neprireikė. Tada draugelis sugebėjo sumontuot lynų sistemą, kurie buvo išvedžioti po įvairius parko kampelius kelių šimtų metrų spinduliu. Visi tie lynai tvirtinosi prie galingo vandens gręžinio bokšto - prieštvaninio relikto, kuris neveikė, niekam nebuvo reikalingas ir apskritai keista, kaip jis dar legaliai apskritai čia stovėjo. Juokingiausia, kad draugelis gavo leidimą nupjauti to bokšto viršų. Bokšto viršūnėje jis įsirengė tikrą valdymo centrą - vamzdyje sutalpino krūvą laidų, kabelių ir visko kitko, o viršuje paliko tik stebėjimo monitorius. Bet kas įdomiausia, prie kiekvieno lyno galo draugelis primontavo po galingą savadarbį krepšį, į kurį mes abu žaibiškai galėjome sušokti, o tada... Nulėkti su tuo krepšiu lyno trajektorija iki pat tos vietos, kur jis liečiasi su žeme. Jokioms darbo saugos agentūroms draugelis nieko nedeklaravo, nes aš abejoju, ar jos būtų palaiminusios kažką panašaus, jau nekalbant apie tai, kad nebūtų nė kelmo supratusios, kokiam galui visa tai buvo skirta. Nesu įsitikinęs, bet draugelis minėjo, kad prieš krepšiams pasiekiant žemę, lynuose įrengti kažkokie stabdymo mechanizmai, kad mes leisdamiesi nesusiplotume kaip balažin kas ir paskui netektų rankioti savo paties kaulų šimto metrų spinduliu. Mane neramino tik tai, kad draugelis, užsiminęs, kad į krepšius gali tekti žaibiškai įšokti ir gal net iš jų iššokti, ir - nebūtinai arti žemės, padarė juos praktiškai be apsaugų. Jie tik kažkaip stabiliai laikėsi, bet per neatsargumą iš lekiančių krepšių galėjome išlėkti kaip alkoholiko per balkoną išmesti sugedę agurkai.

kokį velnią aš čia visa tai pasakoju?.. Kad paskui nereikėtų sukti galvos bandant suprasti, kas, po galais, įvyko. Pasakysiu atvirai - mes gyvenome tame kibernetiniame gandralizdyje, ir ne taip jau ir trumpai. Tai buvo velniškas projektas, apie kurį galima prirašyti tiek daug, kad net fiziškai to nebus įmanoma perskaityti, jau nekalbant apie susidomėjimą. Ten buvo visko - pamenu, draugelis per vėlai susizgriebė, kad apsaugos reikia ne tik kompiuteriams ir monitoriams, kurie šiaip jau buvo apsaugoti nuo vandens poveikio. Ir  pliaupiant lietui nelabai guodė mintis, kad vanduo ištekėjo... Maitinimas, vėl.... Valgėme iš namų atsineštą maistą, vėliau draugelis sukišo krūva pinigų, kad maistą kažkokia pamišusi picerija mums sutiko atgabenti į parką ir kartais net sudėti į plastikinį kibirą, jei mes tingėdavome leistis. Tiesa, neretai prieš tai reikėdavo išpilti iš kibiro vandenį. Kita vertus, prieš projekto pabaigą mes jau turėjome ir šiokį tokį stogą ir net veikiančią mikrobangų krosnelę. Arbatinukas, visa laimė, pasirodė besąs velniškai ištvermingas ir dirbo kaip laikrodis.

Mes stebėjome sumautus monitorius. Laukėme, nes tai buvo vienintelis patikimas būdas rasti tai, ko ieškojome. Be abejo, užsiknisome laukti. Bet draugelis buvo taip įsijautęs... O aš irgi buvau nesveikai susidomėjęs. Turėjome problemų, taip, su visokiom žiniasklaidom, su kuo tik nori, bet kiek gi galima apie tą patį.

Vieną dieną tai įvyko. Be jokios abejonės, negi būtume veltui tiek kankinęsi. Atsimenu, ėmė pypsėti vienas monitorius, paskui dar keli. Norėčiau pasakyti, kad draugelis šoko kaip įgeltas, bet taip tikrai nebuvo. Jis pakilo kaip paliegęs dviejų šimtų metų senis, o savo šeriais jis turbūt būtų galėjęs palikti žymes ant plieninių vartų. Tik kai pamatė viename iš monitorių suspindusią grupę sumautų skylių, kurias apėjo mūsų į teritoriją nukreiptos bangos, ėmė suktis neįtikėtinai vikriai - kaip pirmas savaites, vos tik pradėjus šitą bezabraziją.
- Valierka, judinkis... O, palauk... velnias.... - jis žiūrėjo į monitorių ir vienu momentu aš išsigandau, kad jis akimis išdegins jame skylę. Tikrai, vyko kažkas keisto - padrikas švieselių vainikas judėjo... Tiesą sakant, tai buvo ne judėjimas, o tų švieselių, tų skylių didėjimas, plėtimasis, kol galiausiai kelios švieselės tarpusavy susijungė ir virto gana didele  balta dėme, kurias bangos akivaizdžiai lenkė. Nežinau, kas ten dėjosi, bet draugelis davė aiškiai suprasti, kad laukti negalima nei sekundės.
- Šok, Valierka, varom!!! Sužviegė jis, pašoko, nuspyrė arbatinuką, iš kurio pasipylė parūdijęs vanduo, peržengė mikrobangę, persisvėrė per bokšto kraštą ir šleptelėjo į vieną krepšių. Bijodamas, kad nelikčiau tam sumautam bokšte vienas, netrukus šalia jo atsidūriau ir aš. Valierka patraukė rankeną, ir atsipalaidavęs krepšys girgždėdamas pasileido žemyn.

Nėra čia ko pasakot, ne kartą juo jau lėkiau žemyn, ir kaskart buvo be galo šlykštu tą krepšį užtempti atgal. Sakau „lėkiau“, nes vienas kažkuris mūsų amžinai turėdavo būti prie monitorių. Negalėjom pražiopsoti momento, ir kartais tik praktikavomės, ką darytumėm, jei vienas mūsų būtų apačioje, o kitas sėdėtų gandralizdyje, jei monitoriai parodytų, kad kažkas vyksta.

Taigi, nušvilpėm žemyn, or toliau viskas įvyko žaibiškai. Ko mes tikėjomės?? Kiba mes tikėjomės kažką pamatyt? niekas nežino, ką mes galvojom, tik buvo aišku, kad ta skylė susiformavo ne visai ant lyno. Mes turėjom - nežinia, kiek laiko mes turėjom, gal sekundę, gal valandą. Atsiminiau, kad laikas paminėti (tikrai, pats laikas), kad draugelis turėjo kažkokį sumautą skenerį, kuris padėtų nustatyti tikslią to bangų nepraeinamumo vietą, tik veikė jis nedideliu atstumu.

Kai krepšys sulėtėjęs sustojo, draugelis tiesiog išsivertė iš jo. Skeneris parodė, kad reikia paeiti keliolika metrų dešinėn, ir ten turėtų būti kažko kraštas. Aš išsibrazdinau iš krepšio ir pavakario prietemoje nuslinkau paskui draugelį, kuris, atrodė, ėjo pasišviesdamas kelią savo paties akimis. Staiga sustojo ir sako:
- Čia.
O kas čia, tai niekas neaišku. Nieko. Draugelis sustojo, pasisukiojo...
- Ką?.. Kas čia?
Draugelis dar neatrodė sumišęs. Jis įdėmiai dairėsi aplink, bet ką tu galėjai pamatyti?.. Žinojau, kad viską mato monitoriai ir jie parodys, kaip ta skylė veikė mus, ar ji apskritai buvo, ar mes suspėjome ir viską kitką... Bet akivaizdžiai abu tikėjomės kažko daugiau.
- Po velnių, einana, - pirmas neištvėriau aš. - Tai dėl to mes sulaukėjom? Sėdėjom tiek naktų, kad.... - Jaučiau, kad tuoj pasiusiu. Jaučiau, kad tuoj gal net pravirksiu iš įtampos, nuovargio ir nusivylimo jau vien dėl žinojimo, kad pykti nėra ant ko. Draugelis manęs nevertė čia būti, budėti, laukti... Mane patį tai domino, ir mes ne kartą jau pykomės ir kalbėjomės, taip kad dėl to man buvo viskas aišku.
- Na... Bent jau žinosim, - draugelis kažką sumykė, o sumišimas jo veide vis didėjo.
- Žinai ką, mattvaju, aš norėčiau čia ir dabar sužinoti, kas čia per skylė. - Jaučiau, kad mano pyktis ir nusivylimas sprogo, ir jei jis neišlips per mano kraštus dabar, susprogdins mane iš vidaus, kaip kokią pripūstą varlę. - Norėčiau tą neaiškumą damušt dabar ir ne vėliau, nes man jau gana. Noriu dingti iš čia, ir, be abejo, kartu su tavim, nes už visą tą nuotykį tu man skolingas velniažin ką, ir nemanyk, kad viskas taip ir baigsis. Tu man paaiškinsi, ką mes čia tiek laiko veikėm, arba rasi, kas mane apšvies, kuriam galui tuos kelis mėnesius...
... Geriau aš jau nebūčiau to sakęs. Bent tiek gerai, kad buvau nutrauktas nebaigęs reikšti savo pasipiktinimo ir neišreiškiau dar kokių nors pageidavimų. Kad ir tokio nekalto „velniop“ arba... brrr.... Baisu pagalvoti, ką dar galėjau pasakyti.
Tik pamačiau, kad oras tarp manęs ir draugelio staiga ėmė vibruoti. Man atrodo, kad pamačiau, bet kai tai dabar bandau prisiminti, negaliu suvokti, kaip galėjau tai pamatyti. Turbūt pajaučiau. Nežinau, ką pamačiau, bet neprisimenu nieko, kad vizualiai kas būtų pasikeitę. Tik visą kūną staiga persmelkė kažkoks gaidiškas pojūtis, kurio nežinau, kaip nupasakot. Gal tai buvo šiek tiek panašu į perkrovos pojūtį, kai dideliu greičiu leki nuo kalno arba krenti iš aukštai atrakciono vežimėlyje. Kita akimirka buvo dar bjauresnė - man pasirodė, kad galva stengiasi atitrūkti ir nueiti kur nors nusišikt, netrikdoma kūno dėmesio. Nekenčiu skausmo ir tikrai, visu kūnu nenorėjau jo jausti. Atsimenu tik, kad dar spėjau pagalvoti, kad mirti tikrai nenorėčiau. Tik ne dabar. Paskui kažkas sprogo, balta, man užėmė kvapą ir viskas. Nuo to momento likau be fazės.

Dabar galiu pasakyti, kad tada nemiriau. Nors, kita vertus, po to, ką sužinojau, tai... Nežinau! Po to nebežinau, kas yra mirtis - tai iš esmės pasikeitė... supratau, kad aš ni chera ničnieko nežinau, kas man atrodė taip suprantama! Gerai dar, kad man leido papasakoti viską, ką tik pajėgsiu atsiminti. Sakė, jei psichuškėj atsidursiu, tai bus mano reikalas. Ne aš pirmas, ir turbūt ne paskutinis.

Bus daugiau. Kada nors.

O kai atsipaipaliojau, va tada tai buvo. Sumautai neįtikėtina istorija. bet keisčiausia buvo ne tai, kad mane kas būtų traukę ar nusviedę. Man nenutiko nieko, likau stovėti kaip įbestas, bet pasaulis sprogo balta šviesa.  Tada turbūt atsijungiau, nes kas buvo po to... Po to nežinau kas nutiko, nežinau, kas nutiko draugeliui, nes kai atsipaipaliojau, viskas buvo kitaip.