Okupantas

Prie Vilniaus rajono Medžioklės ir žvejybos ūkio teritorijos glaudėsi Daukšių kaimelis, kuriame gyveno beveik vieni lenkai. Juos ėmė didelis pavydas žiūrint į šio ūkio turtus. Prie ežero stovėjo keletas pastatų sumanytų iš Alytaus namų kombinato statybos pavyzdžių. Vieta nuostabi, nuošali ir pirtelė yra elektra kaitinama, ir kelias toliau nebeeina. O sodas užėmė 10 ha., nors pusė jo buvo nesutvarkyta, apžėlusi krūmais, negenėta. Vieną kartą atitrūko veršis su telyčia tai tris dienas jų ieškojau, kol galų gale suradau tose džiunglėse. Sodo pakraštyje buvo fazanynas. Fazanų medžioti atvykdavo ūkio vadai su draugeliais bei kitais jiems reikalingais asmenimis. „Pamedžiodavo“ ir vietiniai lenkai. Ateidavo naktimis, įsiverždavo į aptrauktą kaproniniu tinklu ir nesaugomą fazanyną, prisigaudydavo tamsoje fazanų ir dingdavo. Net lapės nesulodavo.
  Vieną dieną, tik po vidurdienio, man sugrįžus iš Vilniaus rajono žemės ūkio banko, kuriame jau sėdėjo ginkluoti, su kaskėmis kareiviai, neradau prie fazanyno buvusių blindžių rietuvių, kurios buvo paruoštos malkoms. Pėdsakai atvedė į vieną netoliese esančią sodybą. Kieme radau tas pačias blindes. Bet vietoje kokio nors kompromisinio pasiūlymo ar bent atsiprašymo, vyras ir žmona, jau bebaigią savo dienas, pradėjo man grasinti sakydami, kad aš čia ilgai negyvensiu, nes paskelbs autonomiją ir visus tokius kaip aš okupantus ištrems arba sunaikins. Dar keletą kartų pakartoję, kad aš esąs okupantas – uždainavo:
      „Jeszcze Polska nie zginiela,
      Kiedy my žyjemy,
      Co nam obca przemoc wziela,
      Szablą odbierzemy“.
(Lenkija dar nenukvako, kol gyvi mes esam, kausimės kiek turim kvapo, kalavijais drąsiai).
  O mūsų politikantai ištisą savaitę atgailauja ir gedi nuo katastrofos nukentėjusių aukštų lenkų valdininkų, tarytum patys būtų tuo kalti. / be to, verčia gedėti ir visą valstybę. Ką tai galėtų reikšti?