*** (..alsuoju prisiminimais)

Buvo dar tik gruodžio pradžia. Brėško aušra, kurią skaidrino nutirpusio sniego lašai, kapsintys nuo stogo į balas, kuriose iš kart, kaip nemokėdami plaukti ir paskęsdavo. Gaidys, kuriam buvau įdėjęs vardą — Martynas, jau buvo giedojęs anksti paryčiais. Pro aprūkusį lango stiklą mačiau debesuotą dangų. Girdėjau perpučiamų sienų girgždesį, ramumą, užpildžiusią  tvyrantį būvį. Šurmulys sklido iš kaimyninių kaimų.
  Pramigau! Atkėlęs galvą nuo grikių pagalvės susiieškojau akimis kaliošų, kurie jau kruopščiai sulopyti motinos. Kai turėdavom daugiau pinigų, tada greitai seni rakandai būdavo pakeičiami naujais. Dabar jų mum stigo. Įsispyręs kaliošuos savo baltas it sūris, ir laibas it gandro kojas, jutau popieriais užlopytą padą. Patrynęs pėdas juose, nušlepsėjau atlikti rytinio apsiplovimo ritualo ir nuskubėjau šurmulio link.
  Atbėgau jau slopstant žviegimams. Aplink telkšojo sniege susidariusios nuleisto kraujo balos. Kibiruose garavo tirštas, geležimi atsiduodantis karštas kraujas. Keletas boluojančių varnų, lesančių gyvastimi persismelkusį dangaus kūrinį. Ieškojau tėvo.
  Bevaikštant per kiemus, mačiau tai Rasdauskų, tai Martišauskų šeimynas, kuriose patenkinti vyrai, dėl gerai papjautų kiaulių, kėlė į viršų rusiškas graniorkes, sklidinas iki pat viršaus degtinės. Moterys šalimais kikendamos tvarkė vidurius, kurių dalį ketino sušerti šunims. Išrėkiamus tostus visi palaikė užsikasdami juoda, sunkaus darbo pagaminta duona bei gabaliukais riebių lašinių. Degtinė be užkandos — neįsivaizduojama.
  Martišauskienė, nuo sniego graibydama slidžias kepenis, pasidomėjo, ko aš ieškau. Išgirdusi, jog tėvo, linktelėjo į galulaukę. Padėkojęs nuskubėjau ton pusėn.
  Paltas buvo nudrėbtas šonan. Prakaitas žliaugė net per nosį. Visas išraudęs tėvas, išgirdęs girgždančius sniege žingsnius, pasisveikino. Ir skubodamai atsisukęs, paklausė:
— Tai nori būt tikru vyru, ar toliau ten pusny durnių voliosi?
— Būsiu, būsiu. Leisk man užbaigti.
  Tėvas pasitraukė nuo žviegiančio paršo, vis dar tvirtai apglėbęs jo storą kaklą. Apžergiau, tėvo laikytą ranką pakeitė manoji. Tik pajutęs spurdantį gyvulį po kojomis, pagaliau ėmiau abejoti savo pasiryžimu. Išprakaitavau, rankos ėmė drebėti, tad vis daugiau jėgų iš manęs reikalavo tvirtas stovėjimas. Girdėjau už nugaros galandamo peilio lengvą cypimą. Paršas kėlė galvą į mane. Jo tamsios akys žybčiojo, matės sumišus baimė, kančia, neviltis ir viltis. Nusisukau. Neištvėręs tėvui sušukau:
— Gal pagaliau leisi užbaigti šį reikalą?
— Tuoj, nespurdėk, lyg ant žarijų subinę padėjęs, — tarė, bet mačiau, kad tėvas viską suprato. Per daug gerai jis mane pažinojo.
Į dešinę įspraustas peilis nusvėrė delną. Stipriau sugniaužęs, įsispyriau kojom į pusny ištryptas duobutes.
  Prieš akis šmėkštelėjo kažkada kaimyno Emilijaus tarti žodžiai: „Tetis sakęs, kad aš jau tikras vyras. Vo, papjoviau paršiuką, tai ir net saldainių davė. Sakė, kad geras pagalbininkas aš esu“.          Perpykau, suraukiau nosį, sukandau dantis taip, kad net liežuvis iki kraujų paplūdo. Jutau, kaip gerklę paršui perpjaunanti ranka sušyla nuo raudono kraujo. Net buvo girdėti, kaip trūksta sausgyslės, lyg gitaros stygos. Ausyse spengė žviegimas. Šiandien vyrų šventė. Ją pergalingai užbaigiau aš.
  Iki pat galo gerkle nuslydę ašmenys krito sniegan. Aš, kritau šalimais, ir užsikniaubęs akis, blioviau, kaip nemaitintas ir su pilnais vystyklais palinktas likimo valei kūdikis.
  Tėvas, priėjęs prie manęs, tvirtai apkabino.