Lyčių lygybė – realybė ar tik skambi deklaracija?

Iš pradžių Dievas sukūrė žemę. Pailsėjo. Tada sukūrė vyrą. Pailsėjo. Po to sukūrė moterį. Daugiau nei Dievas, nei vyras nesiilsėjo.

Gamtoje sutverta, jog ne tik žmogus, bet ir didžioji dalis gyvūnų rūšių, kai kurie augalai, turi dvi lytis – vyrą ir moterį. Jos skiriasi tiek anatominiais ir fiziologiniais požymiais (kūno sudėjimu, dauginimosi organais ir kt.), tiek mąstymo, jausmų bei elgsenos požiūriu. Lyčių skirtumai visuomenėje pasireiškia įvairiai. Vyrai paprastai būna stipresni, labiau linkę vadovauti, kariauti, varžytis, rizikuoti. Tuo tarpu moterys iš prigimties rūpestingesnės, jautresnės, lengviau prisitaikančios, paklusnesnės. Lytis iš dalies lemia ir elgesio normas, moralines nuostatas, mąstymo stereotipus. Lyg ir nekyla klausimų - vyras ir moteris nėra vienodi, vargu ar kada nors tokiais taps.

Vartant istorijos žinynų puslapius akivaizdu, jog dviejų lyčių įtaka kuriant civilizaciją, formuojant kultūrą, valstybių valdyme yra nesulyginama. Galime suskaičiuoti ant pirštų moteris, kurios aprašytos mokykliniuose istorijos vadovėliuose iki XIX amžiaus skyriaus (Kleopatra ar Žanda d‘Ark yra išimtys, kurios, kaip byloja man nesuprantama patarlė, tik patvirtina taisyklę). Netgi kyla drastiškas klausimas, ar moteris apskritai buvo laikoma žmogumi. Štai viename pirmųjų pasaulyje rašytinių teisės sąvadų – Babilono karaliaus Hamurabio teisyne - randamos tokios kazusų formuluotės: „jei žmogaus žmona [...]“ arba „jei žmogaus dukra [...]“. Daugumoje pasaulio valstybių moterų teisių apimtis buvo ne ką didesnė nei vaikų. Senovės romėnų tradicinėje santuokoje cum manu žmona tapdavo visiška vyro nuosavybe (buvo leidžiama ją parduoti ar užmušti be jokių teisinių pasekmių), o santykiuose su vaikais tokia mama buvo tarytum vyresnioji sesuo. Toks požiūris nėra vien tolima istorija. Panašiai manė (ne tik manė, bet ir skelbė) net ir XIX amžiaus filosofas Artūras Šopenhaueris: į mūsų kūdikystės globėjas ir auklėtojas moterys tinka kaip tik todėl, kad pačios yra vaikiškos, paikos ir trumparegės, trumpai drūtai – jos visą gyvenimą neišauga iš vaiko; jos tarsi yra viduryje tarp vaiko ir vyro, kuris yra tikrasis žmogus, o žemaūgę, siaurapetę, plačiastrėnę ir trumpakoję lytį vadinti gražiąja galėtų nebent lytinio instinkto aptemdytas vyro intelektas.

Nors kartkartėmis pasigirsdavo idėjų, jog moterys ir vyrai yra labiau panašūs nei skirtingi, tačiau tokios mintys, nesulaukusios didesnio atgarsio, likdavo tik teorinės. Kai Platonas kalbėjo, kad valstybei saugoti pagal savo prigimtį lygiai tinka ir vyrai, ir moterys, jo gimtajame Atėnų polyje veikiausiai nei vienam piliečiui vyrui nekilo idėja, jog tautos susirinkime galėtų dalyvauti priešingos lyties atstovės. Po kelių šimtų metų panašiai mąstė Seneka Romoje: jos [moterys] lygiai taip pat įstengia, lygiai taip pat geba būti geravalės, jei tik nori; skausmą ir įtampą, kai prie jų pripranta, pakelia lygiai taip pat. Prireikė dar dviejų tūkstantmečių, kol panašios idėjos iš pagrindų supurtė visuomenę. Vakarų Europos parlamentuose nuo XIX a. devintojo dešimtmečio buvo svarstoma moterų rinkimų teisė. Anglija buvo pirmoji valstybė, kurioje buvo iškeltas politinio lygiateisiškumo reikalavimas (1867 m.), tačiau įstatymą, suteikiantį moterims rinkimų teisę, Bendruomenių Rūmai priėmė tik 1918 m. Visiškas politines teises moterims – ir balsavimo teisę, ir galimybę būti išrinktoms – anksčiausiai suteikė Suomija: 1906 m. suomėms buvo suteikta teisė balsuoti, o lygiateisiais kandidatais jau galėjo būti tiek vyrai, tiek moterys. Po metų vykusiuose rinkimuose buvo išrinkta 19 moterų į 200 narių parlamentą. Tuo tarpu mūsų šalyje Lietuvos Valstybės Taryba moterims rinkimų teisę suteikė 1919 m. lapkričio 20 d., priėmusi Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Kai kuriose pasaulio valstybėse moterims dėl lygių teisių dar teks nemažai pakovoti net ir XXI amžiuje. Kuveito parlamentas tik 2005 m. priėmė istorinį įstatymą, kuriuo moterims pirmą kartą suteikta teisė dalyvauti ir kandidatuoti visuotiniuose rinkimuose. Egzistuoja valstybių, kuriuose tokio įstatymo idėja vis dar skamba eretiškai, ir nežinia, kiek laiko prireiks, kol situacija pasikeis.

Būtų klaidinga manyti, jog su rinkimų teisės išsikovojimu moterys tapo (arba dar tik taps) lygiateisėmis pasaulio gyventojomis. Tame pačiame Kuveite minėtas įstatymas buvo priimtas toli gražu ne vienbalsiai. Tai rodo, jog nemažos dalies vyrų požiūris nepasikeis taip staiga, kaip norėtųsi, o į moterį, besinaudojančią nauju įstatymu ir einančią išreikšti valią rinkimuose, bus žiūrima (gerai, jeigu tik žiūrima) kreivai. Islamo šalyse moterims dar ilgai (galbūt ir visados?) bus draudžiama pasirodyti gatvėje be hidžabo (musulmonės net maudosi vandens telkiniuose apsirengusios), kai kuriose šalyse vis dar – išeiti iš namų be vyro. Ką jau kalbėti apie pasilinksminimus naktiniuose klubuose ar panašias pramogas. Visas islamo moters gyvenimas skirtas vyrui ir vaikams. Dar daugiau – tas vyras, galbūt, turi ne vienintelę mylimą žmoną, o visą haremą. Europiečių akimis, toks gyvenimas – tikra kančia (galbūt netgi beprasmybė). Bet nežinia, ar pačios tų kraštų moterys norėtų permainų. Be kita ko, jos turi nemažai privilegijų, priešingai nei vyrai, neturi jokių finansinių įsipareigojimų. Pagal religiją, motina pripažįstama ir gerbiama Dievo akyse; būsima žmona turi teisę reikalauti iš būsimo savo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe, po vestuvių turi teisę į visapusišką aprūpinimą ir vyro paramą, neprivalo dirbti ar dalytis su sutuoktiniu šeimos išlaidomis. Kaip duktė ar sesuo, ji turi teisę būti saugoma tėvo ar brolio. Tą patį hidžabą, kuris taip gąsdina europietes, musulmonės suvokia visiškai kitaip. Religijos reikalavimas gobtis hidžabu laikomas ne prievarta ar pažeminimu, o privilegija. Moterų teisių gynėjų bandymai kovoti dėl islamo moterų teisės atsisakyti hidžabo patyrė visišką fiasko – pačios musulmonės jo nenori nusiimti. Teigiama, jog vyrų nuomonė šiuo klausimu tikrai nedaro įtakos. Vakarų kultūroje kartais manoma, kad kuo daugiau kūno moteris uždengia, tuo mažiau laisvės ji turi. Islamo moteriai atrodo atvirkščiai: kuo labiau moteris apsinuogina, tuo pažeidžiamesnė ji yra; kuo daugiau užsidengia, tuo didesnę vyrų pagarbą pelno. Pasak hidžabą ginančių moterų, šitaip jos tarsi pareiškia, kad nenori, jog su ja būtų elgiamasi kaip su preke (kontrastas – Naujojoje Zelandijoje devyniolikmetė studentė pardavė savo nekaltybę už 45 tūkstančius Naujosios Zelandijos dolerių (23 tūkstančius eurų) ir džiaugiasi, jog pavyko taip pasipelnyti; skelbiama, jog mergina sulaukė 1200 pasiūlymų ir priėmė pelningiausią iš jų). Šydas - orumo, o ne pažeminimo ženklas. Moteris, vilkinčias hidžabą, aplinkiniai vertina ne pagal figūros, veido, madingo aprėdo grožį, o pagal dvasines vertybes, charakterį, draugiškumą. Leidžiama neapsidengti prie savo vyro, artimų giminaičių ir prie kitų moterų. Musulmonės nesupranta, apie kokią laisvę kalba vakarietės. Joms nesuvokiama, kodėl krūtų demonstravimas yra laisvės ir lygių galimybių išraiška. Rytiečiams nepriimtina, kad vakarietiškoje visuomenėje seksualios, gražios moterys dažnai yra labiau vertinamos, į jas atkreipiamas didesnis dėmesys (vien dėl išvaizdos), nei į protingas, turtingas dvasiškai, doras. Teigiama, kad vyrai ir moterys yra (arba turėtų būti) lygūs ne galimybe demonstruoti savo kūnus, bet teisėmis. Tai, kad nusivilksi palaidinę ir pasišvaistysi krūtimis, dar nereiškia, jog esi lygi su vyrais.

Musulmonių moterų požiūris verčia pamąstyti, apie kokią lygybę kalbame. Ar, norėdama būti lygia su vyru, moteris privalo tapti vyru – prisiimti vyriškus darbus, aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, siekti karjeros ir garsiai skelbti, jog vyras niekuo už ją nepranašesnis? O galbūt pripažinti, jog vyras ir moteris nėra vienodi, ir naudotis privilegijomis, kurias suteikia dailiosios lyties statusas? Pažvelkime į nūdienos padėtį mums artimesnėje vakarietiškoje kultūroje ir pačioje Lietuvoje.

Skambiai deklaruojama, jog lyčių lygybė – Lietuvos demokratinės visuomenės pagrindas ir viena svarbiausių Europos Sąjungos vertybių. Oficialiame Europos Komisijos internetiniame puslapyje skelbiama, jog moterų ir vyrų lygybė yra pagrindinė teisė, bendra Europos Sąjungos (ES) vertybė. Nors pripažįstama, jog nelygybė vis dar egzistuoja, pastaraisiais dešimtmečiais ES padarė didelę pažangą, siekdama ją kiek įmanoma mažinti: buvo priimti vienodo požiūrio teisės aktai, integruojamas lyčių lygybės aspektas ir įgyvendinamos specialios moterų padėties gerinimo priemonės. Moterų ir vyrų lygybei įtvirtinti skirta daug Europos teisės aktų: direktyvos dėl darbo galimybių, vienodo atlyginimo, motinystės apsaugos ir kita. Svarbu pabrėžti, jog ginamos ne tik moterų, bet ir vyrų teisės. Kaip to pavyzdį galima paminėti 1996 m. paskelbtą direktyvą dėl tėvystės atostogų. Visuomenėje siekiama įtvirtinti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą, kuris reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, įskaitant mažiau palankų požiūrį į moteris dėl nėštumo ir motinystės. Bene opiausia problema išlieka vyrų ir moterų įsidarbinimo galimybės, taip pat darbo sąlygos bei atlyginimas. Eurostato tyrimų duomenimis, 2007 m. moterų užimtumo lygis siekė 58, 3%, vyrų - 72, 5%; ne visu etatu dirbančių moterų (31, 2%) yra kur kas daugiau, negu vyrų (7, 7%). Tuo tarpu tarp 20 – 24 m. asmenų, labiau išsilavinusios (turi bent vidurinį išsilavinimą) yra moterys - 80, 8% (vyrų - 75, 5%). Taip pat moterys vidutiniškai gauna mažesnį atlyginimą, nei vyrai, dirbantys tokį patį darbą. Tokia ir panaši statistika įrodo, jog visiška lygybė dar nėra pasiekta.

Lietuvai tapus pilnateise Europos Sąjungos nare, valstybė įsipareigojo puoselėti lyčių lygybės principus, įtvirtintus ES sutartyse, ES Konstitucijoje bei šios srities direktyvose, kuriose reikalaujama vienodo požiūrio į moteris ir vyrus darbo vietoje ir profesinio rengimo srityje, teisės išeiti motinystės ir tėvystės atostogų tiek moterims, tiek vyrams ir kita. Savaime suprantama, lyčių lygybės klausimu Lietuvoje buvo rūpintasi ir iki įstojimo į ES. Lyčių lygybės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucijoje. Nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų inter alia dėl jo lyties. Detaliau šį klausimą reglamentuoja LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas: šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties.

Nenorėčiau plėstis ir nagrinėti, ką numato vienas ar kitas teisės aktas. Kaip žinia, teisė neretai tėra siekiamybė, o mano tikslas šį kartą – realios situacijos analizė. Remiantis vien įstatymais, ko gero, būtų padaryta išvada, jog šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje (prie kurios norėtume priskirti ir Lietuvos valstybę) nėra ne tik lyčių, tačiau ir bet kokios kitos (rasinės, tautinės, religinės, turtinės ar socialinės padėties ir t. t.) diskriminacijos. Bet ar iš tiesų jos nėra? Mano nuomone, tai vis dar lieka siekiamybe – tikslu, kurio link kryptingai juda įstatymų leidėjai. Rezultatai ne visuomet atitinka lūkesčius. Tai patvirtina visai neseniai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbta statistika – pastaraisiais metais Lietuvoje vyrų ir moterų lygybė užtikrinama vis prasčiau. 2009 m. šalių lyčių lygybės reitinge Lietuva per metus smuktelėjo iš 23 vietos į 30-ą. Tai prasčiausias įvertinimas nuo pat 2007-ųjų, kuomet Lietuva buvo 14-a ir, palyginus su 2006 metais, buvo padariusi didelę pažangą – pakilo iš 21-osios vietos. Šalių reitingai nustatomi pagal specialią metodiką, vertinant lyčių galimybių skirtumus ekonomikos, švietimo, politinių sprendimų priėmimo ir sveikatos srityse, taip pat vertinant gyvenimo trukmę.

Lygias galimybes moterims ir vyrams suteikiantys teisės aktai ne visada pajėgūs kovoti su vyraujančiais stereotipais. Viena vertus, negalima neigti, jog nueita labai toli, - užtenka pažvelgti į šių dienų Lietuvos politinę padangę (Respublikos Prezidentė - Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkė - Irena Degutienė, Krašto apsaugos (!) ministrė - Rasa Juknevičienė, Finansų ministrė - Ingrida Šimonytė; leiskime moterims politikuoti! Jos tikrai bus tokios pat geros politikės kaip ir mes, vyrai, tik kitokios, gal net geresnės už mus - Liudvigas Andrėjas Fojerbachas). Lietuvoje moterims politikuoti tikrai leidžiama. Dailiosios lyties atstovių vis daugiau sutinkame ir teismuose. Visai neseniai Vilniaus miesto apylinkės teismus papildė šešiolika naujai paskirtų teisėjų, iš kurių net trylika – moterys. Įdomu, ką pasakytų G. W. F. Hėgelis, išvydęs tokią valstybės valdžios sudėtį (jei moterys paima į savo rankas valstybės vairą, valstybei iškyla pavojus, nes jos veikia vadovaudamosi ne visuomenės reikalavimais, o atsitiktiniais polinkiais ir nuomonėmis). Galbūt būtent jo mintimi remiasi Arūnas Valinskas, tėškęs Daliai Grybauskaitei, jog jam reikalinga ne įžeistos bobos, o oficiali valstybės vadovės pozicija, kai Prezidentė pareiškė, jog pastarasis politikas yra netinkamas kandidatas į kultūros ministrus. Tačiau įdomu tai, jog, įvairių apklausų duomenimis, bene mažiausiai pasitikima aukščiausias pareigas valdžioje užimančiu vyru - Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi. Populiarumu negali pasigirti ir pats Arūnas Valinskas, tuo tarpu D. Grybauskaitė I. Degutienė – populiariausios šalies politikės. Atrodytų, nėra pagrindo nerimauti dėl moterų diskriminacijos, dėl skirtingų lyčių galimybių. Tačiau dėl ko vis dar kyla dažni pasipiktinimai, nepasitenkinimai?

Moters vieta apačioje, ji nuo seno taip dresuojama. (Ernst Simon Bloch)

Jau aptarta, jog labai ilgą laiką moteris net negalėjo pasvajoti apie dalyvavimą kultūros kūrime ar valstybės valdyme. Lygybės idėja ir jos įgyvendinimas – labai jaunas, visuomenės persiorientavimo reikalaujantis reiškinys. Natūralu, jog stereotipai, susiformavę per šimtmečius, požiūris į tai, kas yra vyriška ir moteriška, negali pasikeisti staiga. Galbūt paradoksalu, bet į moterį net pačios moterys dažnai žiūri nerimtai (vienu klausimu vyrai ir moterys visiškai sutaria: ir jie, ir jos nepasitiki moterimis - Henry Louis Mencken). Galime rasti begalę pavyzdžių šnekamojoje leksikoje, kurioje stereotipai labai giliai įsišakniję: vyro mąstymas – logiškas, moters – nesuprantamas, alogiškas; „moteriškos“ kalbos – apie batus ir makiažą, „vyriškas“ pokalbis – be abejonės rimtas, dalykiškas. Vyras sunerimęs – kažkas rimto įvyko, moteris – PMS. Jau nekalbant apie visų vyrų didžiausią rūpestį – moterį už vairo. Bene ryškiausiai šie stereotipai atsispindi reklamose, taip pat anekdotuose, pokštuose. Apie moters (taip pat ir vyro!) vaidmenį gatvių stenduose ar televizijos ekranuose galima kalbėti labai plačiais aspektais ir prirašyti ištisus puslapius. Bendro įspūdžio susidarymui, galime prisiminti tipinę gėrimo reklamą: išvaizdi mergina atsuka buteliuką, keliais elegantiškais gurkšniais numalšina troškulį, tuomet stambūs gėrimo lašai nuteka jos pusnuogiu kūnu, o drėgnos lūpos gundančiai nusišypso – kiek kartų stebėjome tokį vaizdą? Po jo, kitoje reklamoje, nuogas dailus kūnas skatina naudoti būtent šį šampūną. Kitas kūnas siūlo kitą šampūną. Rečiau, bet taip pat ekranuose matomi raumeningi vyriški kūnai, siūlantys savas prekes ar paslaugas. Tai, kad reklamų pagrindiniai herojai – ne žmonės, o kūnai, jau yra kita problema. Aktuali mums problema – formuojami stereotipai. Atkreiptinas dėmesys, jog tai jau nėra tie tradiciniai stereotipai, įsišakniję per amžius, – tai mūsų šiuolaikinės kultūros padariniai, kurie, be abejo, kenkia lyčių lygybės įgyvendinimo idėjai. Juk apie kokią lygybę šnekame, kai vienos lyties atstovai žiūri į priešingą lytį kaip į prekę (prisiminkime Naujosios Zelandijos paauglės pavyzdį, kuris puikiai atspindi aptartą požiūrį). Galbūt seniausia pasaulyje veikla – prostitucija – įgauna naujas formas daugeliui apie tai net nesusimąstant?

- Kodėl Laisvės statula yra moteris?
- Nes buvo reikalinga tuščia galva restoranui įrengti.

Daugybė stereotipų randama įvairiose humoro formose. Nors dažniausiai anekdoto pasakotojas neturi jokių užslėptų ambicijų, tikslo įžeisti ar sumenkinti, tačiau kiekviename pajuokavime yra bent mažytė dalelė tiesos – niekas neatsiranda tuščioje vietoje, iš niekur. Taip pat ir pokštai nebūtų juokingi, jeigu būtų nežinia kur atitolę nuo realybės – jie tiesiog taptų nesuprantami ir niekam neįdomūs. Visgi dažniausiai aplinkybės priklauso nuo kiekvieno žmogaus humoro jausmo supratimo, požiūrio į vieną ar kitą repliką ir gebėjimo (ar negebėjimo) ją priimti arba atsikirsti.  Kad ir toks juokais ištartas pasakymas – kaip moteris tu visai protinga – ne vieną verčia pasijusti nejaukiai. O juk tai – tik vyriškas (galbūt nevykęs) komplimentas (visiškai nesubtiliai skambėtų tiesiog tu protinga). Ką jau kalbėti apie vadinamąjį juodąjį humorą bei reakcijas į jį:
- Girdėjau, vakar smarkiai sumušei savo žmoną. Kietą ranką turi.
- Baik jau, prieš moterį ranka nekyla. Paėmiau lazdą.
Išgirdusi tokį vyro pasisakymą dažna moteris sukeltų pasipiktinimo bangas. Kita vertus, neteisinga manyti, jog pašiepiamos vien moterys. Lygiai taip pat dažnai šaržuojamas vyrų polinkis į alkoholizmą, meilė automobiliams, nerūpestingumas, paslaptingieji ir tik vyrams suprantami jau legenda tapę žvejybos ypatumai ir pan. – ir moterys mėgsta gan šiurkščiai pajuokauti:
- Kodėl Lietuvoje tiek daug vienišų moterų?
- Jos  verčiau laiko kiaulienos gabalą šaldytuve, nei visą kiaulę, išsidrėbusią svetainėje.
Galima to nesureikšminti ir nusijuokti. Galima, be abejo, kiekvieną panašų pasakymą laikyti įžeidimu, grėsme orumui. Riba tarp humoro ir įžeidimo yra labai slidi. Pasekmės priklauso nuo požiūrio. Vienoks požiūris kuria problemas, kitoks (jokiu būdu ne abejingumas) – padeda jas įveikti. Kaip ten bebūtų, stereotipų egzistavimo paneigti neįmanoma. Jais vadovaujantis galima nubrėžti labai ryškia ribą - tarp vyro ir moters, tarp vyriško ir moteriško elgesio, charakterio. Kai kurie stereotipai, be abejo, yra itin stačiokiški. Tačiau kai kurie – tikrai taiklūs, būdingi daugeliui kurios nors lyties atstovų. Ar privalome jų atsisakyti?

Manyčiau, kad ne. Bent jau tų, kurie nieko neįžeidžia, o tik taikliai pašiepia (galų gale privalu turėti nors lašelį savikritikos bei humoro jausmo). Juk kalbame ne apie tai, kad moteris yra vyras arba vyras yra moteris. Reikėtų kalbėti apie tai, jog tiek vyrai, tiek moterys yra žmonės. Būtent apibendrintas moters ir vyro pavadinimas – žmogus – turėtų būti lygybės klausimo objektu. Atrodytų, akivaizdu. Tačiau ar dažnai moteris pavadinama žmogumi? Man žinomi du atvejai: kai moteris smėlyje palieka pėdas, o praeivis nežino, kieno jos yra – sako, jog žmogus praėjo; kai pro šalį nešamas uždengtas karstas, praeiviai nukelia kepures – žmogus mirė. Beveik visais kitais atvejais moteris lieka moterimi. Galbūt ne veltui senovės lietuvių kalboje būta beasmenės formos – žmuo, turėjusios dvi lytis: žmogus (vyriška) ir žmona (moteriška). Istorijos eigoje susiformavo taip, kad žmonos terminas ėmė reikšti tik sutuoktinę, o žmogus tapo bendra rūšį apibūdinančia žodžio forma. Lygybės dėlei reikėtų pastebėti, jog daugiskaitą nulėmė moteriškoji lytis (žmonės nuo žmona).

Tai, kad moterys ir vyrai skirtingi, nėra problema (puikus pavyzdys – musulmonės, suvokiančios lyčių skirtumus ir šių skirtumų neišvengiamumą). Juk nuobodu būtų vienodoje visuomenėje – nebūtų net su kuo pasiginčyti. Privalu suprasti, jog moterys be vyrų draugijos vysta, o vyrai be moterų – kvailėja (Antonas Čechovas) net ir šiais laikais, kai vyrai gyvena su vyrais, o moterys siekia politinės karjeros. Svarbu abipusis supratingumas, tolerancija, galų gale – žmoniškumas ir solidarumas. Privalu suprasti, jog drauge galime pasiekti daug daugiau, nei atskirai.

- Kodėl Dievas iš pradžių sukūrė vyrą, o tik paskui - moterį?
- Jam reikėjo nupiešti eskizą prieš nutapant šedevrą.