Kruvinas angelas

Jūs paklausite: ar gali būti angelas - kruvinas? Aš atsakysiu - taip. Ir ne tik krauju apkibęs gali sau ramiai gyventi, bet ir darbus dirbti. Aišku, ne apie daržų ravėjimą kalba čia sukas, nors jei reikėtų sielą vieną, kitą ar dešimtą jam paguosti, kodėl gi ne. Jis apie daug ką nusimano, tik jį suprasti kartais mums, deja, sunku. Dabar, kadangi kraujo skonį jis patyrė, ne kaip vampyras, o atvirkščiai, dantis į patį jį suleidę buvo... Aš nesakau, kad neišvengė užkrato baisaus jis. Apsivalyti sielos langus jam pačiam tikrai reikėjo... Tik kraujas, lašantis iš jo žaizdų vis, jam primena apie kitus likimo brolius, gal netgi angeliškos manos neragavusius, Tibeto kalnuose su eliksyrų taurėm nesėdėjusius...
  Ne kartą savo kelyje ir aš sutikęs kraujo angelą buvau, bet kaip dažniausiai, taip ir pastarąjį kartą, vos atpažinau ir prisileidau. Jis pažvelgė giliai giliai man į akis. Savo pirštu švelniai palietęs nedidelę žaizdelę mano, nubraukęs kraujo ten lašelį, jau prikepusį, nusišypsojo... Daugiau kol kas jo nemačiau, tačiau žinau, jis ten, kur žemiška būtybe virtusio, padebesių sūnaus labiausiai reikia.