Žvejokėlis Kostas ir laumė Lauja

Iš poemos

Šaltas vėjas blaškos,
Stūgauja žvarbus –
Pakeleiviui palto
Pakelia skvernus.

Po skvernais palindęs
Išpučia šalčius –
Vienišas keleivi,
Ženk žingsnius sparčius!

Rudenėlis baigės
Su pirma šarma,
Skorpijono žvaigždės –
Artinas žiemas.

Šiurpsta pelės, kiškiai,
Styro ražiena,
Kaime Pelekiškių
Draugalų šeima.

Slepias sodybėlė
Ūkanų raizge –
Kur sūnus mažėlis
Stypčioja kieme.

Tėtis vis pažiūri
Ar sūnus augus?
Ir ant staktos ūgį
Užbrėžia nagu.

Vargužėli mielas,
Mums aukštai dangus,
Kada šis vaikelis
Užaugs kaip žmogus?

Reikia dar bernaičio,
Gal pataps žveju
Ir po Laują plaukios
Su luotu giliu.

Ir visiems žuvelių
Bus kasdien gausu;
Ginsis jie nuo bado –
Bus ne taip baisu.

Dvi yra dukrelės
Ir mergų – užteks
Artojėlių dalią
Reikia vyrams tęst.

Šarka vieną rytą
Skrenda su žinia –
Ežere laumytė
Plaukioja viena.

Virš savęs ji laiko
Klyksmą vystykluos,
Padeda ant kranto,
Slepias ajeruos.

Kas gi gailiai krykščia,
Ten prie gilumos?
Kas  likimo rykštę
Jam padovanos?

Skuba motinėlė
Draug su tėvuliu,
Kas ten vystyklėliuos
Su  verksmu gailiu?

Ten gi kūdikėlis,
Mažas dar visai, –
Neškime namolio,
Šviečia kol gaisai...
. . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . .