Lietuvos vaivadijos kronika

Mažas pumpurėlis – Lietuva vardu, jis turėtų sprogti, kad pasidalytų, kad išaugtų trys nauji skirtingi sutvėrimai, bet linksma likimo išdaiga pumpuro sprogimą padarė neįmanomu: pabandykit padalinti: Žemaitiją, Vilniaus-Šiaulių-Klaipėdos regioną ir Kauno-Panevėžio regioną. Aišku, bėdai prispaudus, viską galima padalinti, bet kol kas bėdos nėra, tėra tik skirtingi ir tuo pačiu metu panašūs mentalitetai. Štai taip ir siūbuoja laiko vėjyje Lietuvos pumpuras.

Gamtai Lietuva yra niekas. Žmonių pasauliui mažytis taškas gaublyje, atsiprašau, dėmė, užtat žmogeliams, ten gyvenantiems, tai yra viskas. Trys skirtingi, trys panašūs tarpusavyj kariauja, vis nori viršesniais už kitus pasirodyti, ypač tuo pasižymi Kauno-Panevėžio regionas, gal todėl kad kažkokios pasaulio centro ambicijos graužia, o gal Vilniaus-Šiaulių-Klaipėdos regionas lyg amžinas infantilas pats savęs nesuvokia tiesiog gyvena ir tiek, bala jį žino, labai jau sudėtingas klausimas, be kokaino, meskalino ar naminės sunkiai ką ir išmąstysi, kad po to kiti net nesuprastų, o tik apsimestų…
Ta tai gis, buvo 2008 metų pabaiga. Visame žmonių pasaulyje siautė krizinė audra. Konservatoriai, Kauno-Panevėžio atstovai atėjo į valdžią, prie jų prisijungė dar kitokios prostitutės, kad tik visi prie lovio atropotų ir senuosius nuo jo nustumtų. Reikia pasakyti, kad senieji, Vilniaus-Šiaulių-Klaipėdos atstovai, tikrai nebuvo angelėlei, be kaltės kalti, irgi niekšai – tobuli, kaip ir visi, kurie – valdžioj ir tautai vadovauja. Ar būna kitaip, teoriškai turėtų būti, bet praktikoj matyt neteko, o taip norisi… Bet grįžkime prie naujųjų valdovų.
Galvoje tik viena mintis:
- Mes nugalėjom: turim gauti prizą ir nubausti akluosius, už tai, kad jie mumis netikėjo.
Kaip tik tuo metu į valstybės premjero kabinetą įėjo buvęs, kuris sakė, kad jokios krizės nėra.
– Sveikutis, Andriau, aš gi sakiau, kad sostu pasidalinsiu, - nusišypsojo naujajam valdovui, papsėdamas pypkutę.
– Aš tuo ir neabejojau, tik tu tikrai tuo įsitikinęs, kad mes taip turime pasielgti?
– O kaipgi kitaip, kas mums mūsų triūsus apmokės, tie pinigai mums teisėtai priklauso, tik niekas jų taip neduos, juk nepaaiškinsi niekam, kad savo kruvinai uždirbtus pinigus sukom pro Amerikos biržas ir praskridom, o juk gyventi reikia ir sugrįžti į status kvo, kad ir toliau galėtume kartu valdyti Lietuvą, aišku, teks pasidalinti, bet vis vien visiems tos Lietuvos užteks, ji nemirtinga.
– Ir…
– Nieko, tu tiesiog padarai biudžetą dar didesnį nei buvo, ir pasakai, kad trūksta biudžetui trūksta pinigų…
– O po to?
– Apkarpysim biudžetą, ir pasakysim, kad dar trūksta!
– O jei kas sužinos?
– Nepergyvenk, pradėk mokesčių reformą, ir visi pamirš apie tuos pinigus!
Ir jau kitą dieną naujoji valdžia pragydo apie pusės milijardo skylę Lietuvos biudžete, būtinybę pakelti mokesčius, kad susirinktų Lietuvos biudžetas, nes iš vakarų ateina krizė, užsidaro atominė elektrinė… vienu žodžiu, pasaulio pabaiga, daugiau nieko nebebus niekada… kliedesys primena pasaką apie tarakoną, kurio žvėrys išsigando, o vilkai iš baimės net vieni kitus sušveitė, tik pasaka baigėsi tuo, kad tarakoną žvirblis prarijo ir tapo didvyriu visų. Bet argi kas pasakom šiais laikais tiki, argi kas tiki, kad mūsų tėveliai ir seneliai pasaulinius karus išgyveno? Mitas, juk išdvėsė visi ir dievui teko iš naujo tverti pasaulį.
Ir štai seime įvesta naktinė pamaina, pluša išrinktieji, net baisu, gelbėja tautą, kraštą, visas pasaulis pasimokyti galėtų. Triūsų rezultatas: pridėtinės vertės mokestis pakeltas, pajamų mokestis sumažintas, Sodros padidintas, biudžetas krizinės valstybės dar didesnis nei iki krizės. Visi aplinkiniai rėkia, kad nesąmonė, bet tautos išrinktieji nieko neklauso, jie geriau žino: Lietuvai tais metais verkiant reikia dviejų išminuotojų už 60 milijonų, dešimties Mersedesų, kičinių valdovų rūmų, tiesiog, verkiant, reikia restauruoti naujojo premjero rezidenciją ir teismo rūmus, prieš penkerius metus pastatytus.
– Trūksta Lietuvai pinigų, vai trūksta, o senoji valdžia dar lyg tyčia viską išvaistė! - graudžiai mūkia naujasis premjeras per press konferenciją, - todėl mes pasiskolinom pusę milijardo