Liūdnas lietus?

Plaka ir plaka, šlapiais kirčiais raižo veidą. Prie smilkinių spaudžia permirkusią striukės kapišono sintetiką. Tačiau vis tiek žiūriu į lietų, gėriuosiu jo sulietu peizažu, kažkur tolyje vos regimais
mažo, lietuviško miestelio kontūrais. Mane pradžiuginti kol kas nereikia ypatingų šviesokaitos, pavasarinių spalvų efektų. Pakanka ir savo lietaus, tokio artimo, suprantamo, manose šaknyse užantspauduoto, jo ritmingo, kad ir kartais nuobodaus palytėjimo. Pakanka ir šio padūmavusio, nesukeliančio jokio egzotinio žavesio, tačiau tokio mielo ir priimtino  horizonto…
Mano siela, pagaliau išsivadavusi iš ilgesio, nostalgijos, pasimetimo ir visų kitų tokių prisiplakėlių bičiulių glėbio, vėl atsitiesia ir dainuoja ne vergų bliuzą, bet naują giesmę. Ar gali tuomet būti liūdnas lietus?
O kažkur arba kartais lietus tikrai liūdnas…