Šaltas laužas (3)

Nuo šaltų akmenų kylantis šaltis iki kaulų gėlė delnus. Einaras sustojęs vis patrindavo rankomis, bent akimirkai jas sušildydamas. Nors storos pirštinės ir gulėjo kuprinėje, daugiau nedrįso jų mautis – kartą vos nenusprūdęs nuo akmenų ryžosi leistis plikomis rankomis.
Tvirtai supintos virvės trynėsi į akmenis. Atrodė tuoj ims ir nutruks. Einaras šiek tiek paspartino savo leidimąsi, tačiau kelionė tik pasunkėjo – palaidi akmenys garsiai bildėdami nusirito į apačią. Ausis pasiekė vyrų keiksmai ir Einaras sulėtino žingsnius. Užvertęs galvą po eilinio stabtelėjimo, pažiūrėjo į Akies apvalius kraštus, virš kurių sniegą tebestumdė vėjas. Čia taip pat nerimo gūsiai, tačiau nors nebuvo tokie stiprūs ir pavojingi.
Iš apačios nuaidėjo pirmųjų nusileidusiųjų balsai. Einaras žvilgtelėjo žemyn – deglų atspindžiai švietė požeminio ežero paviršiuje. Tamsus ir nepermatomas vanduo vos vos bangavo, švelniai stumdydamas parplukdytus akmenukus ir plaudamas smėlėtą krantą.
Einaras susikaupęs šiek tiek atleido diržus, leisdamas savo kūnui slysti virve žemyn. Paskutinės pėdos iki žemės tęsėsi visiškai lygia uola, kur nebuvo net kur įsitverti.
Kojos dusliai dunkstelėjo į žvyrą, sumaišytą su smėliu. Į veidą dvelkė šilta oro srovė, šiek tiek virpindama deglų šviesas ir plaudama šaltą prakaitą nuo veidų.
Ulfas, apsidairęs, po nosimi tyliai visus suskaičiavo ir užvertė galvą į viršų, kur tamsoje nyko virvės.
-   Ačiū dievams, nusileidome saugiai. Atsipūskite ir keliaujam prie laivų.
Einaras godžiai užsivertė gertuvę. Žinojo, kad turi taupyti vandenį, tačiau nebegalėjo atsispirti troškuliui.
Požeminio ežero vandenys buvo pilni juose gyvenančių padarų nuodų, tad šviežio vandens galėjai gauti nebent išniręs iš po žemės, tačiau Einaras buvo pasiryžęs kentėti tiek, kiek reikės. Viską privalėjo atpirkti ši trumpa ir maloni poilsio akimirka, kurią galės prisiminti ištikus troškuliui.
Ulfas mostelėjo ranka ir vyrai atsistojo. Laivai saugiai ilsėjosi toliau, žemoje grotoje, apkloti gerai išdervuotomis odomis. Prieš daugybę metų, didelei nuošliaužai iš kalnų į Akį suvertus krūvas žemių kartu su medžiais,  karžygys Bjarkis nusivedė geriausiai mokančius mojuoti kirviais ir pusę pavasario rentė laivus. Išlindę jie dar kelias dienas negalėjo atsimerkti – akys taip buvo pripratusios prie tamsos. Jų kaulams atgulus į laužus, laivai vis dar tyliai suposi ant bangų po žeme.
Kariai lėtai slinko akmenimis nusėta ežero pakrante, remdamiesi į šlapias uolas. Kur žemė sudrebėjo, ten plyšusiuose akmenyse švysčiojo rausvi ir skaidrūs akmenukai, kurių taip gausiai rasdavo iš rytų pargabentų ginklų ašmenyse. Niekas tiksliai nežinojo, kokią galią savyje slepia tie akmenys, tačiau žyniai griežtai prisakė nesipuošti jais.
Drebančioje deglų šviesoje išniro stambūs pavidalai. Kariai, dar žengę kelis žingsnius, sustojo. Nutilo akmenukų čežėjimas. Ulfas vienas priėjo prie odomis apdengto laivo ir perbraukė ranka paviršių. Jis tiksliai žinojo, kurio laivo jam reikės šioje kelionėje - to, kuriame apsigyveno karžygio dvasia.
-   Plauksime šituo. Nudenkit.
Vos per kelias akimirkas visos odos atsigulė tvarkingomis krūvomis į šešėlį ir visu savo dydžiu prieš akis pasirodė vienas iš penkiolikos laivų.
Ulfas švelniai, kaip karo žirgą, paglostė žaliais pelėsiais padengtą juodą laivo šoną.
-   Bjarki, senas drauge...
Iki šios akimirkos ramiai vaikščiojusios vėjo srovės trumpam sustiprėjo, draskydamos deglų liepsnas ir taip pat staigiai pakilusios, staigiai ir nurimo. Laivas atsiliepė į šaukimą kilti.
Kariai to ir telaukę, vikriai sumetė kuprines ant denio ir, atkabinę visas virves, vienas po kito sušoko į vidų. Ulfas įlipo paskutinis, rankose nešdamasis pliką kardą.   
Po žeme žaidžiantys vėjo gūsiai buvo per silpni išpūsti bures. Tačiau laivų statytojai ne veltui buvo savo amato meistrai – po suolais ilsėjosi ilgi irklai, savo raižiniais traukiantys akis. Kariai susėdo po du ir sutartinai nuleido irklus į tamsius vandenis. Ulfas, patrynęs pečius delnais,  užgulė vairą ir linktelėjo galva.
Laivas, sunkiai girgždėdamas ir braukdamas papilve akmenis, nuslinko tyliu ežero paviršiumi.
Einaras po kelių mostelėjimų irklu nusimetė nuo pečių kailius. Švelnūs vėjo gūsiai tuoj pat nusausino prakaitu permirkusius marškinius.
Kai pirmą ir paskutinį kartą čia plaukė, buvo per daug susijaudinęs dėl artėjančios nežinomybės, kad spėtų pasižvalgyti. O dabar niekas tam netrukdė.
Akmeninių sienų plyšiuose žibėjo šimtai skaidrių akmenukų, laužančių liepsnų atšvaitus. Vien nuo jų atsispindėjusi šviesa nutvieskė viską aplink. Tik nebuvo matyti, kas pačiame viršuje. Šešėliai dengė keistų formų nutįsusius akmenis. Toje gūdžioje tamsoje tyliai čirpė kelios dešimtys balsų, bet Einaras stengėsi į juos neįsiklausyti. Niekas tiksliai nežinojo, ką slepia nepermatoma tamsa ir kas slypi šešėliuose.
Irklai užkabindavo vandenį ir vėl išnirdavo, pažerdami į orą šimtus smulkių lašų. Einaras leido sau pasvajoti apie grįžimą namo. Puikiai žinojo, ko imsis iškart sekančią dieną, kai gerai išsimiegos – nueis prie ežero ir ners iki pasieks dugną. Ten ramiai plūduriuos kol plaučiai ims sproginėti. Jis nežinojo ramesnės vietos nei ežero dugnas, kur nebuvo nei slogučio, nei liūdesio, tik jis ir jo ramybė.
Laivas šiek tiek pasviro į dešinę pusę ir vėl atsitiesė. Einaras tuoj pat išsitiesęs apsidairė, tačiau likusieji buvo ne ką mažiau nustebę už jį patį.
-   Stokit, - kiek galėdamas tyliau, sušnabždėjo Ulfas ir pritūpė, dairydamasis per borto kraštą.
Kažkas sunkaus dunkstelėjo į laivo šoną. Liūdnai suvaitojo pajuodusios lentos. Einaras pasilenkė prie krašto ir įbedė akis į nepermatomą ežero paviršių. Tos gelmės traukė visas mintis į save, maldavo, kvietė šokti ir panerti, kaip tame ežere gimtinėje.
Tyliai nuskambėjo Ulfo malda laivui, saugančiam savo statytojo vėlę.
-   Bjarki, senasis mano ir mano protėvių drauge...
Vos už kelių žingsnių, šalia kairiojo laivo šono, suraibuliavo vanduo.
Vėl ant bangų sulingavo laivas, dabar vanduo kunkuliavo kitoje pusėje, žerdamas į paviršių saujas burbuliukų.
Einaras sunkiai nurijo seiles ir stipriau sugniaužė irklą, iš paskutiniųjų stengdamasis jo nepaleisti.
Nusirito kelios bangos ir už kelių pėdų dar stipriau suraibuliavo vanduo.
Iš pradžių pasirodė ilga, žvynais padengta nugara, kuri lėtai persivertė virš vandens. Kelias akimirkas nurimo visos bangos.  
Virš vandens iškilo raguotas viršugalvis. Giliai įsodintos geltonos akys nemirksėdamos  spoksojo, rodos, į kiekvieną iš karių. Einaras pajuto, kaip nugara nusruvo šaltas prakaitas. Anąkart čia plaukdamas nematė jokio gyvio, išskyrus kelis aklus šikšnosparnius.
Laivas lėtai slinko į priekį, srovė greitėjo, rydama nuo pakeltų irklų krentančius lašus. Būtybė, į paviršių iškėlusi tik akis, neatsiliko nė per pusę žingsnio, atrodė, kad ji tiesiog sulipo su laivu.
Balsai virš galvų nutilo, vien skaidrūs akmenys tebežaidė savo spinduliais.
Ulfas labai lėtai atsistojo ir atrišo savo maišą. Iš jo gelmių ištraukęs spindintį auksinį padėklą, vienu mostu nusviedė į vandenį, taikydamas šalia tik galvą iškišusios būtybės.
Garsiai kaukdamas, padaras šovė į viršų ir, prarijusi Ulfo siūlomą auką, taip pat greitai dingo po vandeniu. Einaras vos spėjo sužiūrėti šimtais aštrių dantukų nusėtus nasrus.
Ulfas, nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, šyptelėjo.  
-   Priėmė auką, nors buvau pasiruošęs jų daugiau, - jis iškėlė maišą ir visiems parodė dar dvi auksines taures, - o dabar atsargiai plaukiam toliau. Nesinorėtų irklu užkabint to demono.
Kariai, iš pradžių dar nedrąsiai, tačiau su kiekviena akimirka vis spartindami ritmą, sumosavo irklais. Laivas kur kas sparčiau nuskriejo vandeniu.. Ulfas tik pritariamai šypsojosi, viena ranka glostydamas barzdą, o kita tvirtai valdydamas vairą.
Einarą alkūne bakstelėjo Ornolfas.
-   Kas čia buvo?
Jaunuolio veidas tik dabar ėmė atgauti įprastą spalvą ir buvo aišku, kad jei jis būtų buvęs vienas, lindėtų po suolu visą laiką. Einaras viena ranka paplojo jam per liauną petį.
-   Neklausk manęs, o džiaukis, kad nelietė mūsų. Šito ežero demonai neturi vardų, jiems jie nereikalingi. Bjarkio dvasia saugojo mus ir saugos, kol ant vandens laikysis bent viena lenta.
Ulfas, išgirdęs, atsisuko ir pritariamai linktelėjo. Jo akyse švietė nė kiek nesumažėjęs sielvartas, tačiau veidas buvo kur kas ryžtingesnis. Nekilo jokių abejonių, kad jei ir vandenų demonas būtų puolęs laivą, karžygys kautųsi ir  netekęs abiejų rankų, o jų netekęs, kad ir dantimis įsikabintų į gličią odą ir nepaleistų iki jo dvasia neiškeliautų pas protėvius. Einaras giliai širdyje pavydėjo to nesustabdomo ryžto, tačiau žinojo niekada nenorėsiąs sulaukti tokios dienos, kai akys pradėtų šviesti tokiu pačiu sielvartu.  
Laivas spėriai nusklendė į priekį.

Einaras  prisidengė akis delnais, paleisdamas irklą. Nors dangų gaubė pilki debesys, tačiau ir tų kelių spindulių užteko apakinti. Upė, griausmingai riaumodama, niro iš kalno ir nešė laivą į priekį. Abu krantus dengė gilios sniego pusnys, tačiau oras buvo keistai tvankus.
Virš galvos plaukė pilki debesys, tačiau niekas negalėjo užgesinti pagerėjusios nuotaikos.
Kariai pavydžiai nužvelgė antis, pakilusias iš nuplikusių nendrynų, svajodami apie maudynes šaltame vandenyje.
Suplevenusi išsipūtė būrė, sparčiai nešdama laivą į priekį. Pro šalį plaukiantis krantai skendo sniego pusnyse. Šimtai paukščių balsų kilo į šiek tiek aptrauktą dangų.
Įdienojus sniego pastebimai sumažėjo, dingo ploni ledukai pakrantėse. Oras vis šiltėjo, versdamas mesti storus drabužius nuo pečių. Keista buvo taip sėdėti vienais marškiniais ir regėti sniegą.
Pro šalį praslinko giliai į dumblą sukasti poliai. Kadaise čia turbūt stūksojo viena iš daugybės medžiotojų stočių, medžiai beveik visiškai užgožė aptrupėjusius akmeninius pamatus ir apkerpėjusį šulinį.
Vakaras atslinko netikėtai – dar kairėje virš medžių švietė saulės rutulys ir staiga jis pasislėpė, užleisdamas vietą bundančiam mėnuliui. Sukaukė vienišas vilkas, antrindamas pakilusiems naktiniams paukščiams.
Užsižiebus pirmosioms žvaigždėms, Ulfą nugalėjo nuovargis ir jis perleido vairą, pats pasitraukdamas į patį pirmagalį. Viena ranka apkabinęs randais nusagstytą skydą, jis užsnaudė lokio miegu.   
Einaras, liūliuojamas snaudulio, gulėjo ant suolo ir stebėjo švarų dangų. Jaunas mėnulis šluote nušlavė visus debesis, atverdamas žvaigždėms kelią. Keletas skystų debesų nuslinko skaisčiu naktiniu dangumi, visiškai neuždengdami mėnulio šviesos. Medžių viršūnės palengva lingavo, supdamos galybę varnų lizdų, jų išlakūs kamienai tįso nuo dangaus iki tankiais krūmais suverstos žemės, šakas slėpdami giliai po storu samanų apklotu.
Jis užsimerkęs atsiduso. Niekada iki galo gerai nesuprato, kodėl geriausiai jautė nakties dvelkimą, atrodo – pastebėdavo viską, kas įvyksta – nuo kalnų garsaus riaumojimo iki vos pastebimų lauko pelės žingsnių. Širdis ir mintys pačios atsiverdavo vos saulei pasislėpus už horizonto.
Šalia garsiai knarkė Ornolfas, tačiau Einaras jo nebegirdėjo, vis giliau krisdamas į miego vandenis. Tyliais žingsniais atslinko sapnas – aklinoje tamsoje švietė skaisčiai žalios, neapykantos pilnos, akys,  stebėdamos į krūtinę smingantį durklą.
- Medžiotojų stotis, - šūktelėjo Tokis.
Einaras kartu su kitais pakilo nuo suolų. Medžiotojų stotis, tiksliau – tai, kas iš jos buvo likę, smilko tamsiais dūmais. Vietomis blykčiojo pavieniai liepsnų liežuviai, tačiau didžiausias gaisras buvo jau nurimęs. Tik viena prieplauka stūksojo išlikusi sveika.
Ulfas, pasukęs vairą, nukreipė laivą link kranto. Tvirtas pirmagalis stipriai įsirausė į pakrantės dumblą.
Visas sniegas prie prieplaukos buvo sutryptas į purvą. Prie išdegusių medžių telkšojo nešvarios vandens balos, kai kurios padengtos kraujo gijomis. Einaras iškart atkreipė dėmesį į vandeny  pusiau panirusį medžiotojo lavoną strėlių susmaigstyta nugara. Kažkas nepasivargino po to dar priėjęs suknežinti galvą ir nupjauti ausis.
Daug ką jau buvo Einaras matęs, tačiau šitas vaizdas sukėlė tik šleikštulį ir neapykantą taip pasielgusiems. Tik giliai širdyje vylėsi, kad vieną dieną pagaliau pasivys tuos žemės padarus, nejaučiančius niekam jokios pagarbos.
Ulfas, be abejo, viską matė – ir sudegusius namus, ir išniekintus lavonus, ir kirviu pusiau perkirstą šunį, ir kraujo balas, tačiau niekaip neišsidavė ką galvojantis, tik lėtai paėmė skydą ir patikrino dirželius, kad lemiamą akimirką jie neatsipalaiduotų. Žodžių net nereikėjo.
-   Pirmi su skydais, per vidurį turintys lankus. Apeisim stotį iš kairės.
Einaras, kiek apgailestaudamas, pasikabino kirvį atgal prie diržo ir užkabinęs templę ant lanko, palaukė, kol pirmieji nužengs iš laivo labiausiai patyrę kariai. Visi norėjo grįžti sveiki ir nepraradę nė vieno draugo. Kad ir kaip širdis veržėsi pulti į priekį pirmam, tačiau protas greitai nuramino verdantį kraują. Pirmi visada žengia pakeitę ne vieną sudaužytą skydą.
Darnia grupe jie pasuko į kairę. Ulfas ėjo pats pirmas, prisidengęs skydu iki pat akių ir atkišęs į priekį ietį, pasirengęs taikliai smogti, vos pastebėjęs ką ketinančio sugriauti jo būrį.
Tačiau juos pasitiko tik ta pati kraupi tyla.
Į dangų kylantys tiršti dūmai po truputį juodino dangų. Pabiro smulkūs lietaus lašai, tuoj pat permerkdami pečius. Einaras pasigailėjo palikęs apsiaustą laive, tačiau reikėjo eiti tik pirmyn.
Visur tyla. Net krankliai, nuolatiniai mirties palydovai, nesuko ratų virš gyvenvietės. Riogsojo sulaužytos ietys, sudraskyti apsiaustai. Lavonai buvo taip giliai sutrypti į purvą, kad beveik nesiskyrė nuo nešvarios žemės. Tirpstantis sniegas tik platino balas.
- Nėra čia gyvų, - Ulfas nusiėmė šalmą ir sudiržusia ranka persibraukė žilus plaukus, - išsiskirstykite po du ir apeikite stotį bei kelias dešimtis pėdų aplink. Po to grįžkite prie šulinio. Palydėsim į Menes kritusius.
Einaras apsidairė – šalia stovėjo Ornolfas, vis dar truputį išbalusiu veidu.
- Eime kartu, patikrinsim ten, - jis mostelėjo lanku į pastatą, kurio durys buvo apkaltos elnių ragais.
Jie tylomis apėjo negyvą kailių prekeivį. Sustingusios ir, atrodo, nustebusios, akys tuščiai žvelgė į juodą dangų. Visi papuošalai buvo nuplėšti, net pirštai nukapoti, norint greitai paimti žiedus. Šalia, sutryptas į žemę, gulėjo tuščias maišas. Einaras palingavo galva. Kam žudyti žmones, kurie peilį paima nebent mėsai perpjauti?
Ornolfas nusispjovė, atgaudamas įprastą veido spalvą.
- Žvėrys.
Einaras, sustojęs pasikabino lanką ant peties ir pasuko diržą, kad galėtų patogiai pasičiupti kirvį.
- Žvėrys taip nesielgia. Matyt dvergams pritrūko maisto, kad nusprendė užpulti stotį. Nematau nė vieno moters kūno.
Ornolfas krūptelėjo.
- Kuo čia dėtos moterys ir maistas?
- Dvergai nesibodi ėsti žmonių kūnų, tačiau tiki, kad valgydami kario kūną, gali būti nugalėti stipresnės dvasios ir mirti. Todėl, jei yra galimybė, jie pjauna moteris ir ėda jas.
Einaras stipriau sukando dantis kalbėdamas. Po paskutinių žodžių sukilo toks šleikštulys, kurį bijojo pripažinti esant. Nesijautė toks patyręs kaip Ulfas, bet ir ne toks nepatyręs, kaip Ornolfas, tačiau dvergai jį gąsdino savo žiaurumu ir ūmiais dievais.
Jie rado dar keletą kūnų, tačiau nė vieno gyvo ar merdėjančio. Einaras atsargiai kirvio kotu pravėrė ragais apkaltas duris, Ornolfas stovėjo pasirengęs smogti aštria ietimi, jei išpultų dvergas, tačiau į veidus tvokstelėjo tik pelėsio ir džiūstančių odų tvaikas.
- Bus išsinešdinę, - dantimis sugriežė Einaras.
Prie šulinio jau rinkosi nieko neradę ir nepastebėję vyrai. Vienas kitas rankose nešės šalmus.
Traukdamasis atgal  koja paspyrė subliuškusį vyno maišą. Einaras, pasilenkęs jį pakėlė ir atkimšęs pauostė. Šnerves sukuteno saldus prinokusių obuolių kvapas. Ornolfas stebėjo, kaip Einaras užsivertė maišą ir nurijo kelis gurkšnius.
Vynas iškart  išvaikė neramias mintis, protas paaštrėjo. Ornalfas, per daug neprieštaraudamas, išgėrė visą likusį.
  Prie šulinio stovintis Tokis pamojo jiems prieiti.  
  - Dar apeinam šitą pastatą ir einam prie visų. Manau, nusipelnėm kiek ilgesnio poilsio ir duonos kąsnio, - pasakė Einaras, nusitraukdamas nuo galvos šalmą.
Jis pasimuistė, jausdamas, kaip prakaitu permirkę marškiniai limpa prie šlapios nugaros. Turės ką papasakoti Arnorai apie kraštą, kur iš dangaus krenta snaigės, tačiau oras sunkus it krosnyje.
Ornolfas kumštelėjo jam į šoną.
Statytojai, rentę visą gyvenvietę, pagailėjo vienintelio sukumpusio beržo, pusiau nuplikusiomis šakomis. Kadaise margas kamienas dabar švietė pilkai, visa žievė išvarpyta drevėmis taip ir bylojo, kiek daug žiemų matęs šis medis. Viena stora šaka tįso link tvoros.
Einaras sustojęs atsiduso -  ant šakos kybojo trys kūnai. Jis dar niekada nebuvo matęs tokių taurių, vėjo nugairintų veidų. Grakščius kūnus lėtai supo padriki vėjo gūsiai, tačiau tik iš drabužių Einaras atspėjo matantis elfus. Paskutinį iš jų kadaise regėjo prieš keturias ar penkias žiemas, kai traukdami į jūrą, sustojo šių amžinų klajoklių stovyklavietėje pasiprašyti šiek tiek vandens. Niekada daugiau po to nebuvo matęs tokių uždarų būtybių - atrodė, jog elfai net nepastebi jų, atkeliavusių tokį kelią iš Šiaurės. Jie tik paslaugiai parodė kruopščiai iškastą negilų šulinį ir grįžo prie savo darbų. Tolstant nuo stovyklavietės, vis atsigręždavo, tačiau nė vienas elfas net nežvilgtelėjo į jų pusę.
Prakaitą nuo kaktos nupūtė karštas gūsis. Šiek tiek suraibuliavo oras.
Neramiai sukarkė varnas, tupintis pačioje beržo viršūnėje. Pakreipęs galvą jis juodomis akimis nužvelgė lėtai siūbuojančius pakaruoklius ir dar kartą karktelėjęs plačiais mostais nuskriejo į šiaurę.
Viduriniojo elfo vokai prasiplėšė ir į Einarą susmigo dvi skaisčiai žalios akys.
Jis pats nepajuto, kai vienu šuoliu atsidūrė prie beržo ir plačiu mostu kirviu perrėžė virves, kažką šaukdamas Ornalfui. Praėjo vos kelios akimirkos po sunkaus trijų kūnų dunkstelėjimo į žemę ir už nugaros sužvangėjo ginklai.
Labai trumpą akimirksnį tos žalios akys priminė naktinius košmarus, tačiau proto balsas greitai išstūmė visas mintis iš galvos ir jis suklupo, stipriais pirštais traukdamas virvę nuo vieno iš elfų kaklo.
- Kaip jie? – tyliai paklausė Ulfas, šaka žarstydamas pelenus.
Einaras gūžtelėjo pečiais.
- Neįsivaizduoju ir net nesistengiu suprasti, kodėl jie dar gyvi.
Virš galvų praskrisdama suūkė pelėda. Ramiai naktiniame danguje sukosi ryškios žvaigždės. Einaras vos įstengė atpažinti dangumi ropojantį Lokį ir paskui sekantį Medžiotoją. Atrodė, kad perplaukę anapus kalnų, atsidūrė visai kitam pasaulyje. Vienintelė delčia buvo tokia pati, kaip ir namuose.
- Jie... sudėtinga gentis. Nedrįstu vadinti jų nei žmonėmis, nei kitokiomis būtybėmis, nes jie turi ir to, ir ano. O ypatingai daug – mūsų kraujo.
Einaras tylėdamas parietė kojas po savimi. Raminančiai spragsėjo žarijos, tačiau širdyje sukosi slogutis.
- Kraujo? – perklausė Einaras.
Ulfas atsiduso.
- Mažai žmonės šneka apie jų prigimtį, aš pats išgirdau tik žygyje sutikęs klajoklių būrį. Tą vakarą, po daugybės kaušų saldaus, bet svaiginančio gėrimo, vienas jų papasakojo istoriją. Nepatikėsi, bet elfai kadaise buvo tokie maži, kad tilpdavo ant delno. Jie taikiai glaudėsi medžiuose, globojo jų žiedus, saugojo vaisius, gėrė lietaus lašus ir maitinosi sula. Tačiau tada ir atėjo Jie, žmonės, tokie patys, kaip mes abu, sėdintys prie laužo. Juos vedė galingas, tačiau žiaurus valdovas, kurio vardas nugrimzdo praeityje. Jis pirmasis ir pastebėjo, kad mažųjų elfų saugomi medžiai yra stebuklingo grožio, o lentos iš jų – stipresnės už akmenis. Kiekvienas paeinantis ir nulaikantis kirvius bei kirtiklius rankose, pasuko link miškų. Diena iš dienos jie vertė medžius žemėn, degino kelmus ir rentė naujus namus. Elfai traukėsi, iki pasiekė vietą, kur miškas pasibaigė. Jie žinojo, kad viskas pasibaigs ten ir pasirinko vienintelį likusį kelią, kuris galėjo išgelbėti bent jų ainius.
Šimtai elfų diena iš dienos kasė gilią duobę ir dugną nuklojo nuodingiausiais miško augalais. Šiuo taku mėgdavo jodinėti valdovo sūnus, be galo mėgęs elnių medžioklę. Elfai nesuklydo ir šįkart – sūnus kaip ir visada prajojo ir įsmuko tiesiai į duobę. Žirgas žuvo iškart, o valdovo sūnaus kūną sustingdė maži nuodingojo augalo lašai. Tada elfai sutriko, jų prigimtis prieštaravo tam, ką jie ketino padaryti. Pirmoji lemiamą žingsnį žengė Žibanti  Aušra. Ji durklu, aštriu kaip adata, pradėjo badyti jaunuolio ranką ir gerti ištryškusius kraujo lašelius. Netrukus pasekė ir kiti elfai – šimtų šimtai badė adatėlėmis bejėgį kūną ir gėrė kraują.
Pabudę kitą rytą, jie pajuto esantys stipresni ir iškasė dar gilesnę duobę. Diena iš dienos duobių daugėjo, o elfai stiprėjo. Pirmieji gimę vaikai ištįso dvigubai aukštesni, jų jėgos buvo kur kas didesnės nei mažųjų.   
Niekas negali pasakyti, kiek tiksliai vasarų praėjo iki pirmojo elfo, beveik nesiskiriančio nuo žmonių, gimimo, tik jis buvo stipresnis, greitesnis, suprato paukščių ir medžių kalbą, o jo veidas išlaikė mažųjų elfų grožį.
Žmones jie nuvijo iki pat jūrų ir prisakė daugiau negrįžti. Tačiau širdys nedainavo iš džiaugsmo  –  miškų neliko – kurių nespėjo iškirsti žmonės, tie tiesiog nudžiūvo, nepakeldami vienatvės.
Kai kurie elfai negalėdami pakęsti tokios savo prigimties, pasitraukė į tamsiausius urvus, kad niekas niekada nematytų jų tokių. Iki šiol šnekama, kad jie išslenka tik naktį ir negalėdami atsispirti, ieško aukos,  kiti – pasitraukė į kalnus. Daugiausiai tie, kurie gimė su savo protėvių palikimu - smulkiais sparnais ant nugarų, kuriuos prieš galybę amžių padovanojo skraidantys vabalai . Daugiau niekas jų nematė. Likusieji susitaikė su savo prigimtimi, pradėjo klajoti, neprisirišdami nė prie vienos vietos ir ilgainiui pamiršo neapykantą žmonėms, tačiau per daug bičiuliautis nelindo.
- O pirmieji elfai? Nė vieno ir neliko? – palaukęs kelias akimirkas, paklausė Einaras.
Ulfas atbula ranka nusibraukė ant akių krentančius plaukus.
- Yra tikinčių, kad maža grupelė taip niekada tam ir nesiryžo. Kur jie dingo, niekas nežino. Ir abejoju ar kas išvis tai sužinos.
Einaras tylėdamas spoksojo į savo delnus, kuriais valė kraują nuo gausybės elfų žaizdų. Pats nesuprato, kodėl dar jo nenusiplovė.
Kraujas keistai žibėjo laužo šviesoje, tarsi kas būtų jame skandinęs šimtus blizgančių sidabro dulkelių. Patrynus pirštais, jis imdavo žibėti dar ryškiau, skleisdamas lengvą vyšnių kvapą.
Šiaurėje į dangų kilo stambūs audros debesys.