Kažko pradžia

... Atsimenu, dar mokykloje su draugeliu mėgome svaigti apie viską... Aš asmeniškai - tiesa, tik mintyse - mėginau įsivaizduoti pačias baisiausias emociniu požiūriu situacijas ir save tose situacijose... Mėginau užversti save tonų tonomis gėdos ir išlikti gyvas... Žodžiu, stengiausi išmokti būti pripratusiam prie bet kokių gyvenimiškų situacijų, kad man niekada netektų pasakyti: „negaliu patikėti“, „taip nebūna“ ir pan... Ilgai nežinojau, kas iš to gavosi, nes, šiaip ar taip, aš tebuvau kaimo mokyklos moksleivis pasaulio pakraščio mokykloje, kurio net žemėlapyje beveik kaip ir nėra... be abejo, fizine, regėjimo prasme - jokiu būdu ne politine. Šita sritis telieka nuošaly, nes niekada nenorėjau nieko įžeisti, juolab nelaimingos savo tėvynės.

Taigi, kai jau buvome universitetų auklėtiniai, draugelis kartą pasikvietė mane pokalbiui. Negalima sakyti, kad tai buvo kvietimas išgerti alaus, nes aš alaus negerriu, ir draugelis žinojo, kad tai nepasikeis. Susitikome trumpai pasikalbėti apie nieką... Pasvaigti, kaip senais gerais laikais... Kaip bebūtų, tai mums labai gerai sekdavosi. Iki šiol.