Krenti ant šono ir triniesi snukučiu į žemę. Mintimis plūsti ryto rasą ant žolės, kuri sulipina kailiuką ir tampa taip šalta. Drebėdamas, mėlynais šonais ir gumulu gerklėje, pamažu sliūkini laiptų pakopėlėmis durų link, kur taip gera.
Lenkiuosi siekdama batų, netvarkingai išmėtytų po visą persirengimo kambariuką. Trūko vandentiekio vamzdis. Prisilietus prie sienos ant pirštų pagalvėlių pajauti gličią drėgmę. Kartą įbridęs į dumblą daugiau nebeišlipsi. Žinoma iškėlęs koją nužingsniuoji toliau ir taip lyg katinas nusipurtai letenėlę, tačiau į batus persisunkęs purvas pulsuoja lyg žemės širdis, o kai kiek krypteli gyvenimo plokštės, krenti atgal į pelkę ir pamiršti, kaip praeitą kartą iš jo išbridai.
Vanduo renkasi ant grindų. Persirenginėdama girdžiu tyžtančius purvo pėdsakus vandenyje. Jie plinta kaip lietaus lašas ant lango stiklo, slysdamas lygiu paviršiumi.
Grioviais išvagotas kūnas, tai tik pradžia. Lengviau viskuo tikėti ir pasinerti į lengvą beprotybę, kur šuoliuoji salelėmis, o jos kviečia tave vardu. Ten sutinki vyturį, pirmą sniegą, o gimtadienį šventi kas valandą, bet greit pabosta.
- Gyvenimo moralas - prilipęs prie lango matysi gražiausius pasaulio vaizdus ir jausmų išraiškas, o išėjęs ant tilto ir nušokęs nuo jo pajusi, ką jaučia paukštiai, skraidantys padangėse.
- Jei galvoje turi angelus, tai aš netikiu jais.
- Angelai ne paukščiai, tai fantastinės būtybės.
- Tačiau ir jie moka skraidyti.
- Skraidyti? Galbūt, tačiau niekad nebus paukščiais, o aš galėčiau juo tapti.
- Ir kaip tu tai įsivaizduoji?
- Krisdama į plunksnų baltumo patalus, giedočiau naujam pavasariai po sunkios žiemos ir pakilčiau taip aukštai, kaip tik paukščiai gali.
Gera gulint po medžiu sapnuoti saulę, bet ji pasieks tave ir nudegins. Kada nors.