Sutema

Sutema. Ta paprastai žlugdanti, žudanti tyla – šįkart palaima, leidžianti per dieną iššvaistytus turtus vėl surinkti, apmąstyti, sandėlin patalpinti. Kaip upė per daug išsišakojusi silpsta ir privalo stabtelėti, kad pagaliau ryžtųsi išdžiovinti tas, ją varginančias, energiją, tėkmę sunkinančias atšakas. Kaip ir medis nudžiuvusias šakas-rankas turi numarinti, kad jos neatimtų iš jo gyvasties. Ir aš per plačiai išsiplėčiau. Turiu sustoti ir atsirinkti tas prasmingas vagas ir jomis tekėti.
Priimu tik iš viršaus–dangaus ir apačios-žemės giluminių vandenų lobynų dovaną – vandenį, kurį pagausinusi jau turimą vandens kiekį, stiprina tėkmę. Atsisakydama to, kas nereikalinga, bergždžia atsiduodu visa naudingai veiklai; vėl skubu tarsi sėdėdama traukinyje ir visa širdim laukiu stotelės. Išlipus - vakarėja, saulė grimzta jūron ir prie kojų limpa smėlis, nes ką tik braidžiau sūriame vandenyje – kojos dar nenudžiuvo. Liūliuoja alyvmedžiai bei figmedžiai, kviesdami po savo šešėliu sustoti. Pusiau gulomis žvelgiu į horizontą:  iš tolumos ataidi romantiška muzika, sutemos šešėliai švelniais prisilietimais glosto.
  Rytas - naujas atodūsis. Su nauju atsikvėpimu vėl lekiu sėdėdama desperatiškai gyvenimu riedančiame, sausakimšame traukinio kupe...