Rašyk
Eilės (73385)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10379)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kiekvieną dieną pažadu: neberašyti, nebekartoti vakardienos klaidų, nebebūti, kokia buvau, o labiausiai – nebežarstyti tuščių vilčių ir nebefantazuoti.
Kiekvieną dieną šį pažadą sąžiningai, lyg pirmokėlis, kruopščiai kraunantis knygas į kuprinę, sulaužau.

Kančią, šiuos pažadus laužydama, išgyvenu su saldžiu pasitenkinimu – lyg pagyvenęs sadomazochistas, kurį mažai kas gyvenime bestebina. Kuris trokšta kažko vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai atsigręžia į primityviausius dalykus ir netikėtai atranda juos iš naujo.

Kas rytą, kiekvieną gyvą rytą, pažadu džiaugtis nauja diena besąlygiškai, bet vis sustoju pusiaukelėje, bent akimirkai, bent tūkstantajai sekundės daliai, kuri viską ir išbalansuoja, ir pagalvoju: o kodėl? „Kodėl“ išsiskaido į tūkstančius rodyklėlių su paaiškinimais, kuriems apsakyti nėra laiko... Tema, vienijanti šią klausimų tiradą – ta pati, banali, sena, pažįstama... Glaudžiu ją prie širdies lyg pamestinuką, neturintį kur prisiglausti, nors tas pamestinukas, giliai širdy, esu pati.

Dienų, kai siela klykia perrėkdama viską aplinkui, daugėja. Ne nuo visų ligų pagyjama. Ne visi pažadai ištęsimi. Ne visada pavyksta nulaužti riedėjimo pakalnėn programos kodą. Nebegaliu sustoti. Riedu tiesiai į pražūtį („I‘m a fool, but I love you Dear until the day I die“*). Suvokiu viso šito tuštybę ir beprasmybę – dar giliau brendu į vaivorais apaugusią pelkę. Kvepia raisto žolynais, dūzgia nepažįstami vabzdžiai, spengia tyla, sužliugsi vanduo, suklykia paukštis – tyla išgaruoja it rūkas. Įžengiu į paslaptingą, sodrų, užkrečiamą kaip infekciją, sapnų pasaulį.

Pirmas žingsnis – nedrąsus, siužeto linija dar tik kuriama, mintys palengva klimpsta į lipnią sapno liūno pragaištį, savo silpnomis it musių kojelėmis klampoja tolyn, nepavyksta. Žūsta. Atgimsta naujais sapnais.

Žingsniai spartėja, virsta šuoliais ir štai jau skrieju kojomis neliesdama žemės. Taip natūralu skristi, nekyla abejonių, jog žmogus ir buvo sukurtas dangui. Lengvumo pojūtis, tiksliau besispiečiančios lengvumo dalelės, geometrine progresija dauginasi, užpildo kiekvieną kūno plyšį, smelkiasi į odą, audinius, raumenis, kaulus, kol pamirštu, kas liko apačioje, kuo buvau anksčiau, kaip mąsčiau, ką galvojau, kaip atrodžiau. Susilieju su skrydžiu. Nebeslegia nuodėmių šarvai ir gliti antra iliuzijų oda. Tik būdama šios būsenos, galiu jaustis savimi – tuo, kuo buvome sumanyti Pradžių Pradžioje. Kai dar nebuvo sukurti žemiški dalykai, kai nereikėjo tenkinti jokių poreikių, kai buvome bekūniai. Šiame skrydyje telpa viskas, ko nėra žemai. Čia neegzistuoja pažadai, tad nereikia jų tęsėti. Nėra ir klaidų – nereikia jų taisyti. Vilčių irgi nėra, nes viskas, ko reikia, vyksta dabar. Skrydis yra viskas, ko galima trokšti.

Ekstazė, kuri tęsiasi be galo, perkaitina. Taip, kaip užtęstas juokas virsta isterija, arba ramus užutėkis – užrūgusia bala. Taigi tenka keisti kryptį. Leidžiuosi pagaunama vėjo, bevalio palaidūno, kuris vėto ir mėto, trokšdamas pažadinti (tačiau sapnas – daugiasluoksnis, tad kol pabusi „iš tikrųjų“, turi pabusti iš dar keleto sluoksnių). Tik čia – skrydyje – neprivalau, neprivalai, neprivalome, bet norime. Susilieti maldoje: nesusitarus unisonu pratrūkti ta pačia savos kūrybos eiliuota malda. Paskęsti vandenyne žodžių: užliūliuoti vienas kitą beribe jūra veiksnių, tarinių bei būdo aplinkybių. Degustuoti orą: įkvėpti tos auros, kuri mus supa. Patirti neįmanomą, neapčiuopiamą – apčiuopti. Stimuliuoju pojūčius – iššaukiu audringiausias emocijas: išleidžiu jas į erdvę. Tu išspinduliuoji tarsi radiaciją savo negatyvią pusę. Apsikeičiame. Glostau švelnų – atšoki nuo šiurkščios. Šokame debesų sūkury suprasdami, jog tai – tik saldus mergaitiškas sapnas. Kad išaušus rytui – atsisveikinsime. Tačiau geriau gyvensiu mūsų sapno melu, nei pabusiu.

Juokiesi. Nenoriu grįžti, nes esi tas, kuris valdo mano norus. Ir sapnus. Ir maldas. O panorėk, kad būčiau laiminga be šitų sapnų. Panorėk, kad panorėtum pasiduoti. Išsilydo palengva net ir kiečiausias švinas, atsibundama net iš saldžiausių sapnų, pasveikstama net nuo sunkiausių ligų. Tik kaip pasveikti, kai ligos pavadinimas neatrastas? Kaip išpildyti norus, kai jie neišsakyti? Kaip atsakyti į klausimą, kai jis neužduotas?..

Pasiduodu. Per daug klausimų su nežinomaisiais, per sudėtingas uždavinys, per saldus sapnas. Renkuosi nepabusti. Kad nereikėtų vėl, kaip ir kasdien, žadėti: neberašyti, nebekartoti vakardienos klaidų, nebebūti, kokia buvau, o labiausiai – nebežarstyti tuščių vilčių ir nebefantazuoti.


* Elvis Presley – „ (Now and Then There‘s) A Fool Such As I“
2010-05-03 00:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-30 14:49
Nepataisomas romantikas
+ 2 eiliai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-27 17:40
Vaikyste du kart
nuostabus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-07 14:27
Neilas
...klaidus.
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-07 13:46
brudų brudas
Aha, nebūtų žmogui taip nutikę, jei jis būtų turėjęs tokią sapnų moterį kaip aš. Ateina, perspėja, kada pasapnuoja su baltomis kelnėmis, kada karste, kada dar kaip nors.

:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-06 20:34
Erato
o kodėl į pabaigą? Nesiruošiu nieko baigti... Na, apie sapnus ir reikšmes objektyviai nepakalbėsim - gal Kedį, gal ne Kedį... Bet kokiu atveju, tai viena tragiškiausių Lietuvos visų laikų netekčių
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-03 14:39
brudų brudas
Apie sapnus į pabaigą pasukai...

Regis, aš po metų laiko pagaliau supratau ką tavo sapnuose reiškė baltos kelnės - ogi Drąsių Kedį.

Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą