Mama,atleisk,kad per vėlai...

Kažkada galėjau tarti šį brangų vardą ir jaustis jaukiai, saugiai. Kažkada žinojau, kad yra žmogus, kuris visada manęs lauks, kad ir koks aš bebūčiau. Paguos, padrąsins, supras ir už tai nevers jaustis skolingu. Tačiau taip pat kažkada nerasdavau laiko, noro, galimybės susitikti su ja dažniau... Rasdavau priežasčių, pasiteisinimų, visų pirma prieš save, atidėlioti ir taip retus mūsų susitikimus. Kai pagaliau būdavome kartu, galėdavau ją matyti, kalbėtis, atrodydavo, kad taip bus visada.
    Dabar jau niekas nepadės. Niekas nesugrąžins tų mielų dienų, valandų, minučių. Nei mano pagaliau suprasta vertė ir reikšmė šio paties artimiausio ir mieliausio žmogaus, vienintelio tokio maname pasaulyje. Nei mano eilėraščiai, aplaistyti karštomis, pavėluotomis ašaromis, rašyti jai, parkritus ant šalto, bejausmio sniego, kažkur tarp vienišų eglių...
    Guodžia tiktai mintis, kad ji stebi mane, džiūgaudama mano sėkme ir liūdėdama kartu su manimi, kai man sunku. Žinau, kad ji girdi kiekvieną mano žodelį, atodūsį. Kartais bandau kalbėtis ir su ja, tačiau dažniausiai jai skirti žodžiai būna: “Mama, atleisk, kad per vėlai supratau, kokia tu man... “Ir nejaukus gumulas vis dar užspaudžia iš vidaus...