Apšviestoje scenoje

Pasijutau besėdintis scenoje, apšviestas iš visų pusių karščiu alsuojančiom lempom. Jų skaudžioje šviesoje jaučiausi tarsi operacinėje, kur matomas kiekvienas odos lopinėlis, kiekvienas iššokusios gyslos vingis…
Buvau pažintas, atspėtas, nespėjęs paslėpti savo tapatybės, gal netgi nuteistas. Tačiau nuosprendžio dar negirdėjau…
Šalimais mėtėsi karūna, kurios aukso spindesį spėjo pakeisti dulkės, vietomis neploni purvo sluoksniai, matomai nugulę ant brangiųjų akmenėlių. Tačiau joje buvo galima įžvelgti naujus piešinius, ornamentus, išraižytus laiko ir negailestingų stichijų. Dykumos paliko savo hieroglifus. Drėgnų slėnių šliužai ir gyvatės, savo aštriais dantimis, skustabriauniais žvynais išraižė savus ornamentus, o prarajų skersvėjai dailiai nušlifavo jos šonus ir briaunas…
Kažkurią akimirką pagalvojau, kad tai visai gražu…Kad, užsidėjęs šią karūną, galėčiau viešpatauti ir būti teisėju kur nors, pavyzdžiui…. raupsuotųjų slėnyje. Gal netgi mirusiųjų buveinėje…? Nors ne, ten manęs dar nepripažintų. Juk aš dar gyvas. Visai nesvarbu, kad padėtas ant padėklo ir dalinai išmėsinėtas. Nesvarbu, kad daugel kartų pasvertas ir vis rąstas per lengvas…
Ko gero man dar teks kažkiek pakeliauti. Gal ir pas raupsuotuosius brolius pagyventi. Gal dar neviską ten teko pamatyti, patirti, išragauti…Ne, į karalius jiems tikrai nesiveršiu. Ir į teisėjus-ne…Nebent, jie patys mane išsirinktų. Tačiau karūnos aš dar nesidedu. Tegul sau guli šalimais…
Matyt gerokai užsisvajojau ir pamiršau kur randuosi. Iš šios keistos būsenos mane pažadina prožektorių karštis. Ah, taip aš juk scenoje. Gal jums ką nors suvaidinti, o gal eilėraštuką padeklamuoti? Sarkazmo pritvinkę lūpos, bando prasiverti ir išleisti į šviesą šį provokuojantį, kvailą klausimą. Taip, būtent į šviesą, tokią skaudžią ir nemalonią mano akims. Tačiau nespėju…
Iš tamsos, kažkur iš už lempų, pasigirsta balsas: ”Tai ar nueisi pagaliau tu į tą parduotuvę? ”…
Atsipeikėju. Aš vėl šiame realybės šokyje, nesibaigiančioje rūpesčių karuselėje. Tačiau netikėtai sau, savo viduje, aptinku norą sugrįžti dar kartą ant tos nemalonios scenos. Kažkas ten liko. Kažkas brangaus ir iki galo nepažinto.