Žėrinčioj tyloj

Kol saulė skaisčiai švies
Į žemę iš dangaus,
Mus naktys pasikvies
Prie ežero gilaus.

Tol gulbės baltos plauks
Gimtąjam ežere,
Delčia kol ryto lauks
Pabūkim tyloje.

Nuo krintančių žvaigždžių
To ežero dugne,
Žibės daug spindulių
Mėnulio šviesoje.

Toj žėrinčioj tyloj
Pabūkim lyg vaikai.
Ir laimėj, ir bėdoj
Laikyk mane tvirtai.

Įkvėpkime tylos,
Kol dar baltais sparnais
Jausmai mūsų plasnos,
Pavirtę angelais.

Tegul jie kvies į tylą,
Kol žemėn žvaigždės kris,
Nuo jų sparnų kol kyla
Iš ežero naktis.