Amžinas klajūnas

rudeniniai obuoliai pūna
iš lėto, dar be spalvos nakties,
be bendrumo jausmo (kaip kad būna)
kai mes po kojomis mirties.
ruduo nukelia kepurę,
vylingi vejai naktį kyla,
ir judina iš vietos burę
kuri perskrodžia mano tylą:
Snaigė man ant skruosto-
Kol kas vienintelė, balta;
Ar vėl žiemos laivai sugrįžo uostan,
Ar glostai tu ranka šalta?
Ir kai klajūnai taps laisvi
Suprasiu, kad atėjo metas tos dienos,
Kada keliaus visi šiltai, basi
Ieškodami tavęs vienos.