Nes prisipažįstu

Aš sudėliojau eilėmis penkis pavasarius,
įpynus į natas ir rudenį šaukiu
balsu, kurio pavydi net verkiantys be ašarų,
nes tiktai aš
linksmai
į liūdesį tikiu.
Neišpažįstu  nieko, kas draskys religiją,
kuriai meldžiuos -
suklupus spinduliuos,
tuo pat metu rašydama prisiminimų knygoje,
kad egoistės šypsenos gailiuos.
Atidaviau! Atidaviau kažkam lašelį savo kraujo -
užnuodyto gyvenimu ir netikrais sapnais,
kuriuos bandau suprast ir perfrazuot -
iš naujo.
(Nes kraują atidavus aš ieškau, kas atleis.)
Žudai. Žudau - ir žudome mes viltį,
įprasdami gyventi veidu į save,
delnais užspausdami nuo gimstant gyvą mintį,
kaip tapt stipresniems...
Savo valdžioje.