Tik, kad...

Tik kad aš neprašiau beribio laukimo,
Nelaukiau vasaros tolių žalių.
Nemaldavau aš savo gimimo,
Ir nežinojau aš žodžių gražių.

  Tik man nepatiko auštantis rytas,
  Ir krūtinės nešildė pievų gėlė.
  Aš neprašiau būt uždarytas,
  Ir nemokėjau laiku patylėt.

Nesiklausiau, ką sako man draugas,
Laimės negėriau iš taurių aukštų.
Tik, kad aš rytą nesijaučiu kaltas,
Tik, kad nemoku būti kartu.

  Niekaip nekito mano svajonės,
  Ir nemokėjau rašyti laiškų.
  Nakty nevargino mintys, dvejonės
  Ir nenorėjau lėkti paukščiu.

Niekad, oi niekad, nelėkė dienos,
Niekad nedeginau žvakių gelsvų.
Ir nebijojau aš likti vienas,
Kol neišvydau Tavo akių.

  Kol nepradėjau ilgėtis to žvilgsnio,
  Ir nepradėjau rašyti eiles.
  Aš be Tavęs, dabar jau nė žingsnio,
  Vienas nebūsiu čia be Tavęs...