Vėsta vakaras tarsi mirusio kūnas,
kažką kalbi balsu savo, bet ne savo maniera,
sminga snaigės į kalvą lyg adatos į pagalvėlę,
minga daiktai, mes juos liečiam kaip primąjį kartą.
Užrakinam duris, murma žvakė ant stalo žodžiais,
kurių neištartum. Uždarai langines ir naktis nustoja mirties,
ir naktis nustoja mirties ir gyvybės.