Jonukas ir mokslai

Šioje dalyje labai daug sužinome apie  Jonuko užslėptus sugebėjimus

Kartą Jonuko tėtis sugrįžo iš darbo namo ir prisiminė, kad vaikų turi. Paglostė galvą mažajam Simui, paglostė šunį, o Jonuką glostyti susigėdo – visgi bernas jau buvo kaip reikiant ūgtelėjęs, tik truputį į klaustuką susirietęs.
Užuot paglostęs, paėmė šio pažymių knygelę, ketindamas bent pagirti – „Šaunu, sūnau, gerai mokaisi... “
Atvertė vieną puslapį, kitą, peržvelgė trečią ir vos alaus į plaučius nesusipylė iš siaubo.
- O tu kurva!!! – nuskardėjo baisus tėčio riksmas.
Sutratėjo, subarškėjo indai virtuvėje, kažkas atsitrenkė į grindis ir sudužo. Pasigirdo skubūs žingsniai, tada tarpduryje pasirodė susivėlusi mama, kurios vardo skaitytojai niekada nesužinos.
- Šaukei? – paklausė kiek nedrąsiai.
- Tu... tu matei?! – mojavo pažymių knygele lyg kokia vėliava tėtis. – Matei mūsų Jono pažymius?!
- Atsibudo diedas, - nusijuokė mama, triukšmo priežastį supratusi. – Taigi jau dvejus metus mūsų Jonas tik kuolus ir teatneša. Jį dešimtoje klasėje antriems metams paliko, grasina ir tretiems palikti...
- Dar niekas mūsų šeimoje trečius metus vienoje klasėje nesitrynė! – sutrypė kojomis įtūžęs tėvas, kuris pats mažas būdamas dvejus metus penktojoje prasėdėjo, galva lubas ramstydamas. – Girdi, sūnau?! Niekas!
Jonukas pakėlė akis nuo telefono ir bukai pažvelgė į tarpą tarp tėvo ir sieninės spintos.
- Ką yra?..

---

Užtai dabar labai nelaimingas sėdėjo mokykliniame suole ir nežinojo, ką daryti. Telefoną tėvas atėmė, kortelę ištraukė ir sutrypė jo akyse. Prigrasino sunaikinti, jei Jonukas per artimiausias penkias dienas penkių aukštų pažymių jam neatneš. Ir kaip tyčia – nebuvo jokios progos tuos pažymius pelnytis. Nė vienam mokytojui jis nerūpėjo, nė vienas neketino jo prie lentos kviestis. Kvietė visokius Rolekus Bolekus, Našas Keturglazas ir panašiai. Beje, Naša netgi labai džiaugdavosi iškviesta prie lentos ir šypsodamasi pasakojo apie nesuprantamus dalykus, tokius kaip „demografiniai sprogimai“, „taisyklingo trikampio vidaus kampų suma“, „šlyties trintis“ ir panašiai. Kartais ji papasakodavo netgi tai, ko nebuvo vadovėliuose – dėl to mokytojai nepaprastai susierzindavo ir kuo skubiau pasiųsdavo ją sėstis, įraitę mergičkai didelį pažymį.
Jonukas, kadangi sėdėjo pirmame suole priešais mokytojo stalą, kuo puikiausiai matė žurnalą ir labai pavydėjo Našai tų didelių pažymių.
Kadangi rankose nebebuvo telefono, jis netgi pastebėjo, kad šalia jo sėdi būtybė, vardu Ailina, kurią čia paprastai Kvailina vadino. Mergaitė buvo graži ir Jonukas netgi prisiminė, kad susirašinėjo su ja žinutėmis. Tiesa, dabar mergina juo nesidomėjo – ji kažką rašė savo telefone, nematydama pamokos. Jonukas žiūrėjo į jos telefoną alkanu žvilgsniu, bet to daikto modelis buvo nepažįstamas, todėl ne itin geidžiamas. Jis ilgėjosi savo telefono, kuris buvo išniekintas, atimtas ir kažkur negailestingai paslėptas.
Kaži, ar jam nebaisu vienam be savo šeimininko? Ar nešalta? Neduok Dieve, dar akumuliatorius nusės...
Jonukas tyliai paverkė iš didelio gailesčio savo telefonui, bet kadangi nuo ašarų telefonas stebuklingai neatsirado, jis nusprendė, kad reikia imtis kažkokių ryžtingų veiksmų. Pamokos slinko lėtai, ne taip kaip visada. Prie lentos vis ėjo jo bendraklasiai, gaudavo įvairius pažymius, o jo, Jonuko, niekas net neketino kviesti.
Galop, susitaikęs su tuo, kad mokytojams jis yra visiškai nematomas, Jonukas ėmė domėtis Ailina. Maždaug ketvirtos pamokos metu jis nusprendė ją užkalbinti.
- Sveika, Ailina, - pasakė Jonukas.
Mergina lėtai pasuko galvą ir truputį nustebusi pažvelgė į jį.
- Sveikas... – atsakė su nežymia nuostaba. – O kodėl žinutės neparašai?
- Telefono šiandien nepasiėmiau, - sumelavo Jonukas.
- Man dar taip nebuvo nutikę, - sumurmėjo Ailina ir vėl nudūrė akis į telefoną. – Pamiršti namie...
- O tu ar turi gerų pažymių? – nedrąsiai paklausė Jonukas.
- Yra kažkiek... – sumurmėjo mergina.
- Galiu pažiūrėti?
- Imk,  - padavė jam knygelę Ailina ir pamiršo.

„Jinai bent kelis trejetus turi“ – nuliūdęs pagalvojo Jonukas, vartydamas suolo draugės pažymių knygelę. Jis nusprendė pertraukos metu pasižiūrėti dar Našos knygelę. Keturglaza jam atrodė kažkokia įtartina. Ji, kartu su Roleku Boleku, vieninteliai neturėjo telefonų ir kažką tarėsi tarpusavyje, arba skaitė vadovėlius. Elgėsi truputį keistai.
„Tikriausiai jų ir pažymiai kitokie“ – mintyse vartė idėjas Jonukas. – „Jeigu taip, tuomet man tereikia mėgdžioti juos ir viskas bus gerai. “
Tačiau tą dieną Naša su Boleku nieko ypatingo nebedarė, gavę po kelis dešimtukus. Viena diena praėjo, Jonuko pažymių knygelė nepasipildė nė vienu pažymiu, o po ilgos telefoninės abstinencijos jau ėmė svaigti galva.

---

Naktį sapnavo telefoną, kurį naguose laikė milžiniška pabaisa tėvo veidu. Pabaisa buvo užsikorusi į labai aukštą kalną beveik stačiais šlaitais ir juokėsi atsisukusi į vakarų pusę. O kai jis, kalendamas dantimis užkopė pas ją, mojuodamas kardu, jinai numetė telefoną žemyn.
- Neeeee! – iš siaubo suriko Jonukas ir pabudo, išpiltas šalto prakaito.
Atbėgo susirūpinusi mama, bet tuojau nusiramino, supratusi, kad sūnus susapnavo košmarą.

- Gal duok jam tą telefoną? – anksti ryte paklausė tėvą, kuris niauriai kramtė guminį sumuštinį, besiruošdamas į darbą. – Visą naktį rėkė per miegus, pirmąsyk gyvenime. Gaila kažkaip...
- Neduosiu! – irzliai atšovė tėvas. – Nepraėjo vakar pažymių kontrolės testo. Tegu dar pasikankina – žinos...
- O pats prisimeni, kaip bamblys būdamas dėl savo mopedo žviegei, kai tave nusodino? – įgėlė mama.
- Eik tu žinai kur... – įsižeidęs tėvas čiupo statybininko šalmą ir nėrė pro duris, prisiminęs vaikystės traumą ir nebenorėdamas daugiau nieko girdėti. Pernelyg skaudi buvo tema.

---

Ir vėl mokytojai jo nematė, nors sėdėjo jų pačioje panosėje.
Jonukas padarė dar vieną atradimą – kai kurių mokytojų iš matymo net nepažinojo, todėl išvydo pirmą kartą gyvenime. Vieni buvo seni ir labai bjaurūs, kiti – jauni ir beveik malonūs. Kai kurios mokytojos netgi gražios ir truputį seksualios.
Ir Ailina, sėdėjusi šalia  atrodė seksuali. Ypač Jonuką sužavėjo jos dailus klaustuko formos profilis, kuomet mažame delne įspraustas telefonas švelniai ir gašliai švytėjo merginai į veidą. Mergina ir telefonas – ar gali būti kas nors labiau jaudinančio?
- Aš tave myliu... – nesusilaikė jis, užsižiūrėjęs į Ailiną.
Po šių žodžių fizikos mokytoja vos nenuvirto nuo kėdės, klasėje įsivyravo nenatūrali tyla, o pati Ailina pažiūrėjo į jį baisiai nustebusi. Nieko neatsakė, o netrukus ir pats Jonukas atsipeikėjo. Susigėdęs susigūžė ir pasistengė tapti mažesniu už pačią Našą Keturglazą, kuri čia buvo pati žemiausia.
- Kavalierius su pana... – sumurmėjo Bolekas, tačiau netrukus užsičiaupė. Jis ir pats buvo kavalierius su pana. Pasipiktinusi Naša jį persmelkė nieko gero nežadančiu žvilgsniu.
„Man nors kartą tokius žodžius pasakytum! ” – pikta pagalvojo ji, susižavėjusi Jonuko drąsa. Iš kur ji galėjo žinoti, kad Jonukas visai nebuvo drąsus – jis tik užsisvajodavęs pasakydavo tai, ką galvodavo. Netyčia.

Paskui buvo matematika. Čia reikėjo spręsti visokius uždavinius ir Jonukas nustebęs pripaišė du sąsiuvinio lapus visko, ką išvydo ant lentos. Pusės reikalo net nesuprato, bet jam pasirodė keista, kad kai kurie ženklai įtartinai panašūs į tuos, kurie būdavo ant telefono mygtukų.
„Gyvenimas beveik niekuo nesiskiria nuo telefono“  - nustebęs suprato jis. – „Tik gyvenime daugiau nesąmonių. Jis mažiau organizuotas ir daugiau chaotiškas. Niekas čia nesudėliota į skyrius ir katalogus. Antra vertus, yra daug panašumų. Mokykloje yra skambutis, kuris pažadina mokinius iš pamokų. Ir telefonai turi skambučius, kurie pažadina rytais iš realybės. Štai, aš turiu knygelę, kurioje surašyti pamokų tvarkaraščiai. Ir telefonai turi tvarkaraščius, kuriuose pasižymiu, kada ir kam parašyti... Pasaulis yra didelis telefono atspindys! ”
Taip galvojo Jonukas, ilgesingai žiūrėdamas į mokytojo prižiūrimą žurnalą.
Jis vis dar prisiminė, kad reikia imti pavyzdį iš Našos Keturglazos, kurios knygelėje (negali būti!) vakar neišvydo nė vieno kuolo. Ten buvo tik aštuonetukai, devynetukai ir dešimtukai.

Todėl, kai tik Naša netikėtai pakėlė ranką, ketindama atkreipti mokytojo dėmesį, ranką pakėlė ir Jonukas.
Mokytoja apstulbo, o visa klasė nieko nepamatė, nes kiekvienas žiūrėjo savo esemesus.
- J... Jonuk? – suvapėjo jauna mokytoja, nežinodama, ką jai dabar daryti. – Ar tau viskas gerai?
- Taip, – atsargiai atsakė Jonukas.
- Tai... hm... tu dabar prie lentos nori?..
- Kodėl gi ne? – apsidžiaugė Jonukas. – Aišku, noriu! Nuo sėdėjimo jau šitą... karoče, subinę skauda.
- Tai gerai... – sušilusi iš susijaudinimo pasakė mokytoja. Tada užsikirto ir tik nebyliai parodė, kur jam stotis ir kurią kreidą paimti. – Va, uždavinys... išspręsi?

Jonukas vartė kreidą tarp pirštų ir žiūrėjo į užrašytą trinarę lygtį. Jis nieko nesuprato. Ant lentos matė tik abrakadabrą, kur buvo pilna skaičių, panašių į skaičius ant telefono mygtukų. Jis netgi prisiminė, kaip juos spaudydavo. Skaičiai telefone iš tiesų nebuvo skaičiai – po jais slėpdavosi raidės. Tiesa, jos jau buvo seniai nusitrynusios ir tik skaičiai, kurie buvo įdeginti, o ne nupiešti, išliko. Jonukas mintinai žinojo visas raides, todėl  nesunkiai perskaitė, kad ant lentos (skaitant ratu  iš dešinės į kairę) užrašyta „kas tu?!:) ”.
“Geeras... “ – pagalvojo Jonukas. – „Pasaulis ne tiek ir skiriasi nuo telefono. Netgi čia galima perskaityti kažkokius esemesus. “
Jis lygiai ta pačia tvarka užrašė atsakymą  - „Jonukas“. Tiktai skaičiais, kurie telefone turėjo atitikti raides. Tada patenkintas padėjo kreidą, nusipurtė rankas ir pergalingai pažvelgė į mokytoją.
- O kur... sprendinys? – sumišo jaunoji mokytoja.
- O kam sprendinys, jeigu šita... karoče, ir taip atsakymas aiškus? – nusistebėjo Jonukas.
Matematikė atsargiai apžiūrėjo užrašytą atsakymą, kelis kartus patikrino, tada dar kelis kartus pertikrino ir nusišluostė prakaitą nuo kaktos.
- T... tau aštuonių... užteks?
Gretimame suole subildėjo krintantis nualpusios Našos kūnas, Bolekas pašoko ir ėmė šaukti savo meilę tikruoju vardu.

---

Jonukas nežinojo, kaip jam pavyko ir netgi nesigilino į tai. Sprendimas atrodė natūralus, todėl ir stebėtis nebuvo ko. Kas svarbiausia – viskas buvo labai lengva. Perskaitai bet kokią lygtį tarsi esemesą ir po lygybės ženklo parašai  savo esemesą. Štai ir visa „matieka“...
Aišku, kartais pasitaikydavo klaidų. Pavyzdžiui, vienoje lygtyje perskaitęs „mu ožys“, jis pataisė ją į „tu ožys“ ir parašė atgal – „pats toks! ”
Matematikė pripažino padariusi klaidą berašydama lygtį.  Ją ėmė šiurpas, stebint Jonuko darbą prie lentos. Todėl pamokos gale ji skubiai išėjo parūkyti, o Jonukas pagaliau gavo pirmą aukštą pažymį. Jautėsi laimingas ir paglostytas palei plauką.
Tiktai Naša su Boleku nuo šiol žiūrėjo į jį kaip į ufonautą.
- Jeigu jis ir toliau šitaip eis prie lentos, aš tuoj nebebūsiu vienintelė pirmūnė! – pavydžiai pasakė Naša Bolekui.
- Tai ką mums daryti?
- Nežinau, bet kažką sugalvoti reikia. Gal sutrenkime jam galvą?..

---

Mokslai mokslais, o be telefono darėsi vis sunkiau. Dabar ne tik naktimis košmarai ėmė kankinti, bet ir dieną simptomai pasireiškė. Ėmė drebėti rankos.
Fizinio lavinimo pamokoje Jonukas sėdėjo ant palangės drauge su visais. Tik nebuvo kaip visi. Klasiokai žaidė savo telefonais, o jis apsimetė, kad žaidžia. Stengėsi įsivaizduoti aparatą kuo detaliau – gal netyčia šis ims ir materializuosis rankoje?..
Bet nesimaterializavo. Rankos drebėjo ir niekaip neketino liautis.

Mokytojas išlindo iš savo kambarėlio, niauriu žvilgsniu nužvelgė sporto salę ir ant palangių sėdinčius mokinius, tada nusispjovė ir įlindo atgal, kur turėjo nedidelį televizorių. Jis kaip tik rodė meksikietišką serialą.

- Tuoj mirsiu... – atsiduso Jonukas.
- Ką? – pakėlė akis nuo telefono Ailina. Retsykiais ji prisimindavo tebedraugaujanti su Jonuku. Ir kaip draugė retsykiais atsakydavo jam, netgi iki galo neišgirdusi, apie ką kalbama.
- Tu labai graži, - sumurmėjo Jonukas, paliesdamas ją drebančiais pirštais. – Aš tave myliu.
- Rimtai?
- Jo... Gal nori su manimi ant čiužinių nueiti?
- Kur?.. – nesuprato mergina.
Užuot atsakęs, Jonukas paėmė ją už rankos ir nutempė prie tamsaus kambarėlio, kur buvo sukrauti čiužiniai ir kamuoliai. Ten jis skubos tvarka pamylėjo Ailiną ir netikėtai pasijuto daug geriau. Rankos nustojo drebėti.
- Man menstruacijos, - atsiduso mergina, kuomet viskas baigėsi.
- Kas tai yra?
- Nebesvarbu... – suniurnėjo ji ir apsirengė.

Nepasibeldę duris atvėrė Naša su Boleku ir nustebę įsispoksojo į abu paukštelius, susikibę už rankučių.
- Nešdinkitės, dabar mūsų eilė pabūti tamsoje, - pareiškė Naša.

---

Per dvi dienas Jonukas sumedžiojo du aukštus pažymius. Abu už matematiką. Daugiau jam neišėjo, nes istorijos pamokoje prie lentos nieko nesugebėjo pasakyti. Telefono šioje disciplinoje nepavyko pritaikyti, todėl ir mokytoja nežinojo, ką jam parašyti. Visgi, nustebinta nepaaiškinamo Jonuko troškimo atsidurti prie lentos, ji  jam davė mažą trejetuką už bandymą. Ir pati susigraudino.

Kadangi fizikoje buvo pakankamai daug skaičių, Jonukas įžiūrėjo sau nemažas galimybes, bet viską sugadino Naša, kuri ranką kėlė net atsistojusi ir taip pirma pakliuvo prie lentos. Žinoma, ji ten pridarė nemažai klaidų beskubėdama, tačiau pamoka buvo sugadinta.

Chemijos pamokoje baigėsi dar liūdniau. Jonukas pakėlė ranką, o mokytoja apalpo. Pusvalandį ją gaivino, kitą pusvalandį ji sėdėjo lyg apsirūkiusi ir vis kartojo: „Jonukas pakėlė ranką... Dieve Dieve... “

Vos tik kūną imdavo krėsti drebulys, Jonukas prisimindavo Ailiną su savo nepaaiškinamomis „mentruazijomis“. Bet kad ir kaip stengėsi, buvo aiškiau nei aišku, kad per penkias dienas penkių aukštų pažymių pelnyti neišeis. Nebuvo tiek matiekos pamokų...

---

- Ne... nereikia, ne! O tu bliamba, ne! – dejavo Jonukas per miegus, sapnuodamas eilinį košmarą, kur reikėjo išvaduoti iš nepaaiškinamo ir klastingo blogio nagų savo telefoną. Blogis visur ir visada nugalėdavo sapnuose. Todėl jis ir vadinosi „blogiu“...
Mama atsargiai įslinko pro duris, kad nepažadintų sūnaus ir tykiai įkišo telefoną šiam į nusvirusį delną. Jonuko pirštai iš karto sugniaužė brangenybę, veidas kaipmat nusigiedrino, pro langą sušvitęs mėnulis viską nuspalvino teigiamomis spalvomis.
„Net du aštuonetukai“ – graudinosi mama, grįždama į miegamąjį. – „Betgi jis stengėsi, negali tiek smarkiai bausti... “

- Kur buvai? – įtariai paklausė pabudęs tėtis.
- Ne tavo reikalas, miegok!
Vyras apgraibė slėptuvę ir atsisėdo lovoje.
- Tai jau neiškentei!..
- Tylėk ir miegok! – pasiuto motina. Jos akys sužaibavo, plaukai įsielektrino ir beveik piestu pasistojo.
Tai išvydęs, tėtis prikando liežuvį ir susiraitė po antklode.
- Gyvenu su ragana! – cyptelėjo.
- Pats tokią išsirinkai, - atšovė mama. – Jeigu būsi geras, gal iš ryto ir seksas bus...
- Tikrai?
- Jeigu būsi caca vyras, - pakartojo mama.
Tėtis iš karto ėmė sunkiai šnopuoti, kas reiškė gilų miegą. Jis iš tiesų buvo caca vyras.

Butą pamažu vėl apgaubė sapnai ir ramybė.
Viskas grįžo į savo vietas, kur ir turėjo būti.
Bet jūs jau žinote, ką tai reiškia...