Raibuliuoja akys

Tie medžiai kaip pempės,
Rypuoja nakty,
Krebžda prie lango karčioj užmaršty.
O žmonės kur švyti raudoniu ryškiu,
Pamišę vis ieško kažko,
Ir surasti negali.
Kur šlama auksas – tai drebulės byra,
Raibuliuoja akys žvelgiant į saldžią tamsynę -
Ten kur minštas, švelnus plevenimas šakų,
Atveria kelią ir rieda,
Bėga gal į chaoso grožybę,
Ar į šilko verpetą prie požemio skliauto,
Prie marmurinio gėrio kapo,
Kur vandeniu šviesa byra...