daugiau niekada

užteko tavo vieno menkučio judesio,
kad pabusčiau

iš pyragų
svajonių apie duoną
daržų ir sodų, vaistažolių
iš savo rezgamų planų apie visokius mielus
ir jaukius niekučius,
minčių apie joan baez
(niekaip negaliu sau įvardinti,
kodėl aš myliu joan ir kodėl kartais,
kai nebelieka nieko,
lieka kokia joan ar koks john‘as,
kvaila, žinau;
keisčiausia, jog to užtenka)
ir kad žmogui reikia gyvų būtybių draugijos,
net jeigu tai tik tokie organizmai
kaip mielės
ar raugas
(dabar net juokingai pagalvojau,
jog tu esi mano mielės)

daugiau niekada nežadink manęs,
įmigusios taip saldžiai
mano pasaulis ten, sapnuose,
jau beveik užbaigtas,
liko tik keletas smulkių detalių,
nežymių štrichų,
nors, po teisybei,
yra tik sunkus darbas ir ligos,
ir truputis mūsų įsivaizdavimų,
neturinčių nieko bendra su realybe,
bet gražu
gražu yra tie įsivaizdavimai
apie mus, apie kartu, apie meilę,
stipresnę už patį gyvenimą,
gražu, net jeigu tame nėra
nieko tikro

taip nutinka žmonėms,
įstrigusiems virtualiose erdvėse –
patiriami jausmai kartais būna stipresni
nei tikrovėje

na, gerai, mes iš tų,
kuriems įsivaizduoti ryšį,
pakylėtą iki mistinių aukštumų,
yra gyvybiškai svarbu.

manau, jog to mums ir užtenka,
ir nereikia tų išbandymų buitimi.

nėra čia prasmės anei meilės
bet yra mielės

---

daugiau niekada nežadink manęs