mažas pasaulėlis

Tas pasaulėlis mano mažas
Tačiau nusėtas paklydimų
Neslėpsiu jo po makiažais
Ant jo netepsiu jokio grimo

Aš neramus kaip ryto beržas
Pavargusiom šakom palinkęs
Kaip rudeni suartas daržas
Jau po žiemos vargų aptingęs

Nepastebi manęs praeiviai
Jie bėga nuo manęs pro šalį
O aš visiems šypsausi naiviai
Tik ar ta šypsena kalbėti gali

Veidais išminčių pasipuošę
Varguolio pančių atsikratę
Jiems raudonuot nuėjus gėda
Į raudonų žibintų gatvę

Tarp jų didžiausias kas neturi
Drovumo santūrumo baimės
Ir tie kurių didžiausi rūmai
Ir tie kuriuos vadinam žvaigždės

Šaunuolis buvo Galilėjus
Dangun nukreipęs teleskopą
Žvaigždes stebėdamas kas naktį
Pažino būdą jų keistoka