Šuniškas gyvenimas

Vienam mieste yra ta gatvė,
Aukšti namai, mano vienatvė.
Tenai man buvo reikalingas,
Žmogus kaip aš – niekuom neįpatingas.

Aš apie jį nedaug žinau,
O atiduot jam noriu viską,
Ką šiam pasauly branginau,
Bet nežinau ar ims ką.

Tvanku, upeliais teka prakaitas,
Palikdamas ant nugaros vagas.
Pačio sukurtas vienišumo prakeiksmas,
Priverčia vėl nuleist rankas.

Tas žodis kur vartoja žmonės,
Norėdami TĄ jausmą pasakyt,
Nejausdami nei trupučio malonės,
Kartoja kiekvienam išsyk!

O aš šio žodžio nekartosiu,
Gyvenimą labiausiai brankinu,
Tai jį ir atiduosiu...

Ir nors be proto norisi
Tau viską pasakyt,
Bet net dangus to drovisi,
Užeina tamsūs debesys ir ima lyt.

Kitos dienos atokaitoj,
Kai vėl išdžius vanduo,
Mano galvoj nemokytoj
Vaidensis tavo šuo!

Pavydžiu tavo šuniui aš,
Bet negaliu jo teist,
Norėčiau aš (turbūt ir jis),
Nors dienai vietom apsikeist!