praskleidžiu rūką
ir spoksau pro plyšį:
o ten
sulėtintai juda
rytiniai žmonės –
jaukūs tokie
mieguisti
kiekvienas
su savo vienatve
savu
pirmosios kavos kartumu
gomury
savin – kuo šilčiau – įsisupę
ryto nuogumą dangsto
sapnų draiskalais
žiovauja
žiooooovauja