Sąrašas

Suskaičiavau – lygiai dvylika laiptelių. Lygiai, nei vienu daugiau, nei vienu mažiau. Aišku viršuje paskutinis tai jau grindys, o jeigu einant apačion – tai paskutinis irgi. Tad juos galima arba užskaičiuoti, arba ne. Aš suskaičiavęs žingsnius, nutariau, kad niekaip kitaip. Reiškia dvylika.

Jeigu kasdien pereinu per tiek laiptelių – tai ar turiu galimybę nueiti dar toliau? Kadangi šiandien nutariau, kad ši diena bus kaip kasdien ne tokia pati, reiškia turiu.

Lapas, reikia lapo. Reikia pieštuko, yra. Metodiškai susirašysiu, išsirinksiu, bus paprasčiau.

Pirmas. Galima nuo tilto. Įdomus pasirinkimas būtų, nuo tilto, į vandenį, į tėkmę, šaltai šiek tiek ir keistai. Plaukti moku, šalčio ne. Netinka.

Antras. Vaistais, medikamentais, raminamaisiais, nuo širdies dar tinka, nuo nervų, nuo skausmo, migdomieji sako gerai. Bet šiandien nutariau nevalgyti, jei peržengčiau save ir kiščiau tai į burną, bet nekramtyčiau – tai valgyčiau čia ar ryčiau, tas pats ar nieko panašaus? Nulūžo prakeiktasis, drožtukas, yra, tvarka. Taigi tas pats ar ne tas pats. Tas pats, kaip ir kasdien, netinka, nes šiandien kitaip, nors ir diena nesiskiria nuo vakar, iki dabar, ne iki pakol atsikėliau, tvirtai, ramiai, užtikrintai, iš lovos per bortą, visiškai kitaip, o jei diena kita, nebe ta pati, reiškia nevalgau, reiškia netinka.

Dar trečias yra. Šautuvas, tas geras, smagiai būtų. Ir vaizdo, ir garso. Jūs pastebėjote, kad mes visada linkę susikurti vaizdą, kad įdomiau gyventumėme. Susikuriame įvykius, jie įvyksta, taip, bet mes juos gražiname, spalviname, apauginame medžiais ir gėlėm, visaip kaip aprašome ir mėgaujamės. Taip, mėgaujamės stipriais vaizdais, didelėm tragedijom, sunkiais nusikaltimais, ištaškytom avarijom, nelaimėm ir kitais džiaugsmais. Peržiūrime po kelis kart, perskaitome, neužsimirštame, nes viskas papildoma ir patikslinama, poto teisiame, ieškome nuosprendžių, poto dar kartais ieškome kaltųjų, ir vėl grįžtame į patikslinimus ir papildymus. Taip sukuriame žinias, laidas, naujienas, tariamas analizes, menamas komentarų eilutes. Ir visa tai, kad nebūti su savimi. Įdomiau kai kitiems kažkas kažkur nutinka, įdomiau negu sėdėti savyje ar aplink save. Todėl, kad patys esam tušti, niekingi, maži taškeliai. O dideli įvykiai mus įkvepia. Ir dar geriau jei jie kruvini ar baisiai skandalingi. Ir kapstomės po tas balas, po tas nusikaltimų ar nelaimių pelkes, ir vartom, skaitom, žiūrim, ir kaip įdomu, kaip gražu, ir nebe pilka mūs pasauly, ir spalvos, spalvos mus užpildo. Apskrietų žinios apie mano garso vaizdo instaliaciją ant šitos sienos, ar šito lango už kurio bažnyčia. Simboliška, ar ne? Netinka, neturiu šautuvo.

Kalbu šablonais, o ko jūs tikitės. Aš nesėdžiu ant kalno, nestebiu iš aukštai jūsų mažų veiksmų, didelių minčių, vaikštau čia šalia, jei pasisuksi per petį, pamatysi mano veidą. Tą patį, kurį matei šį ryt, vakar matei, kaip ir kasdien. Žinai, visi tokie mes. Paviršiaus vandenų gyviai, nudebilėję, beveidžiai susireikšminę. Ant mūs pečių mes statom savo šalį, didingai renčiam ateities planus, didingai naikinamės ir vėl didingai kylam iš naujo ar iš pradžių. Mažais žodžiais didingai iriamės.

Kelintas, ketvirtas? Venos. Kodėl Elizabeth ar Sylvia pasirinko jas? Aš irgi būčiau už, bet tektų ieškoti vonios ir priemonių, o tik viena diena pas mane, ir apskritai iš tingulio gali daugybę ne prisigalvoti.

Tu netiki, kad aš rimtai? Teisingai, netikėk. Aš irgi daug kuom netikiu.

Jau dabar atmečiau ugnį, aišku šilta, šiandien bažnyčiai netgi šalta, purtosi, stovi ir liūdi, nuo šalčio ar drėgmės, o susišildyti ne prieš, turbūt, visiems mums, bet ne, atmečiau, netinka ir nebesvarstau. Dar atmečiau žemę (neturiu kastuvo), aukštį (tik dvylika laiptelių, nebus jokio efekto), elektrą (o čia kaip?), avariją (50/50) ir terorą (ne man, ne man tokie ekstremalumai).

Iš esmės nieko naujo, tuščia kaip ir kasdien, išbraukiau savo sąrašą, nubrėžiau juodą, gražų, storą brūkšnį, palikau už jo daug gražios, plačios, baltos vietos ir nieko, tuščia, nebėra iš ko rinktis, nebėra ką dar įtraukti. Šiandien turiu vieną užduotį, vieną veiksmą ir vieną darbą, bet nebežinau kaip pradėti. Nuo ko pradėti, na taip nuo sąrašo, bet jo nėra, tiksliau yra, bet jis netinka, tuščias, gerai ne tuščias, iki brūkšnio yra, bet už jo nebe. Pasimetimas ir netikrumas. Iš naujo – dvylika laiptelių, aukštyn, poto žemyn, vėl prie sąrašo. Turiu sprendimą. Žinojau, kad vaikščiojimas skatina organizmo gyvybingumą, sportas, sveikata, judėjimas. Bet nežinojau, kad vaikščiojimas skatina ir atvirkštines galimybes. Pasirodo skatina. Per dvylika laiptelių arčiau minties, arčiau veiksmo. Uždarau sąraša, turiu mintį, žinau, nepaprasta išties šiandiena.