niekados žemė

juk jei atsiduočiau tau,
tu mane sunaikintum,
išbarstytum mane,
nes ir pats esi
išsibarstęs

ir vis tiek kiekvienas net ir menkiausias
tavo judesys
pripildo mane gyvybės
ir ilgesio,
nepaaiškinamos sunkios
jūros gelmės

gyvenu toli, labai toli
gerai gyvenu, ten,
kur manęs nėra
o tavęs tik truputį

ar tau užtenka tylos?
ar norisi kartais švelnaus
mano padrikų žodžių
triukšmo?

nepasakysi juk –
mano širdis su tavim