Ar mano vardą kas žinos...

Tokia tyla šią skaudžią naktį:
tik savo širdį aš girdžiu,
jaučiu kaip medžiai tyliai šneka,
noriu nuskristi link žvaigždžių.

Delčia mėnulio pjauna širdį:
kas aš, kodėl aš gyvenu?
Gyvenimas ašaromis girdė,
paliko tiek mažai giedrų dienų.

Ir kaip lietaus lašai nuo stogo
„papsi“ dienos, pilnėja indas tas,
kuris Kūrėjo, man atrodo,
permažas žmogui duotas.

Palieka daug nepasakytų
žodžių ir daug nenueitų kelių.
Ilgai aš laukiau šito ryto,
naktis taip slegia - negaliu...

Negaliu nutildyti širdies
ir nelkausyti tos tylos:
ar mano skundą kas girdės,
ar mano vardą kas žinos?