Kaimynai (pabaiga)

Sulaukęs kitos vasaros, Petras kaip tarė- taip padarė. Nė Marytės neatsiklausė.  Išsigalandęs dalgį dar iš vakaro, vieną ankstų rytą išėjo Petras į dobilieną ir, pasipustęs delnus, ėmėsi darbo.
Dirbti smagu, kol kas dar nekaršta, gaivina vėsus rytmečio oras. Viršum šilo dar tik raudonuoja pašvaistė, bet greit pasirodys ir saulė. Na, bet kol ji pakils aukščiau, galima dar sparčiai padirbėti. Aplinkui skraidydami čiulba ir čirškia ankstyvi maži paukštukai, o rasos prisigėrusios sunkios dobilų galvutės, nuolankiai gula į pradalgius.  Petras, viską užmiršęs pasaulyje, dideliais žingsniais žengia į priekį ir nė nepamatė, kai priešais išdygo Jono dėdė.  Atvedęs karves į ganyklą, jis pamatė Petrą ir priėjo arčiau pasižiūrėti, ką jis taip anksti rytą veikia dobilynėje... Negi šienauja?
- Sveikas, - užkalbino dėdė Petrą ir tas lyg iš miegų pabudo.
- Sveikas, - burbtelėjo šis ir darbavosi toliau.
- Lyg tai buvome susitarę, kad dobiliena mums priklauso, - piktokai priminė Petrui, - kaip čia dabar išeina, kad pats šeimininkauji?
- Dobiliena gal ir jums, bet dobilai mano, - atkirto jis dėdei, - pats metas susidorot, pakol orai tokie gražūs...
- Kaip žiūriu, pats labai mandrai šneki, - pakėlė balsą dėdė, - geriau jau pats nebepjauk, aš ir pats galiu tai padaryti. Talkininkų man nereikia.
- Aš sėjau, aš ir pjausiu. Nelendu ten, kur man nepriklauso ir niekam nesiūlau savo talkos, - įsmeigė dalgį į žemę Petras.
- Ar jau nelendi? Su visais trobesiais įsibrovei į svetimą žemę, o ir dabar ką darai? Juk puikiai žinai, kad čia jau nebe tavo.
- Ir ne tavo... Atsirado, mat, iš kažkokio pasviečio apsivogęs, atsibastė čia ir kokį šeimininką vaizduoja. Ko kišies į svetimus reikalus?
- Mes tai čia visi savi, tik tu vienas svetimas įsimaišęs... Ir dar nesąžiningas, - tvardydamas pyktį atsakė dėdė į Petro mestą repliką. Labai skaudžiai užgavo širdį, bet jis vyriškai nutylėjo.
- Be reikalo tik Jonas tavimi pasitikėjo, - kaip galima ramiau kalbėjo dėdė toliau, - iš tokių plikšių nieko gero nelauk. Aš jo vietoje, nieko nežiūrėdamas, šluočiau tą lizdą nuo savo žemės ir nutraukčiau visus reikalus su tokiu. Geru kaimynu toks niekada nebus. Neduok, Dieve, turėt tokį neprietelių prie savo rubežiaus. Pridarys dar jis bėdos...
Petras tik grikštelėjo dantimis ir išsitraukė iš žemės dalgį.  Dar pagąsdindamas plačiai juo užsimojo, bet, nuleidęs dalgį į dobilieną ir žengęs žingsnį, nupjovė didelį pradalgį.
- Geriau pasišalink ir netrukdyk man dirbti. Nenoriu su tavim daugiau šnekėtis. Tokios kalbos prie gero neprives.
Kai neužilgo vienkiemyje pas dėdę pasirodė Jonas, dėdė jam papasakojo apie šį įvykį.
- Na, ar ne rupūžė? - piktinosi Jonas. - Ir ką jis sako?
- Mano pasėti, aš ir pjaunu, - pakartojo Petro žodžius dėdė, - taip ir nusišienavo visą plotą... Ką aš jam galėjau padaryt?
- O gal mat jį šimtas, - pamąstęs pasakė Jonas, - gal tegu taip ir lieką šią vasarą?  Kai išsidžiovinęs susiveš, suarsim tą plotą ir bus baigta.
Kai tik Petras susivežė dobilus, dėdė nieko nelaukęs vieną ankstų rytą susiruošė arti dobilienos.
Arimas sunkus, bet plotas ne toks jau didelis. Per dieną gal ir pavyks susidoroti, jei nesutrukdys lietus. Rytas ūkanotas, žemę užgulęs tirštas rūkas. Gali išsisklaidyti iki pusiaudienio, o gali ir lietumi virsti. Dažniausia po rūko išsigiedrina. Gali ir šį kartą taip būti. Kai dėdė gerokai paplušėjo, dangus ėmė giedrintis.
- Garbė Dievui, - apsidžiaugė dėdė, - dar truputį ir bus galima padaryti pertrauką.
Išvaręs dar keletą vagų, jis pagaliau nutraukė darbą, iškinkė arklį, supančiojęs paleido ganytis ant dar nesuartos dobilienos, o pats nuėjo namo pavalgyti pietų. Grįžęs tik spėjo pakinkyti arklį, kai pasirodė Petras. Iš ryto pro rūką jis nė nepastebėjo, kad dėdė aria dobilieną ir tik dabar, netyčia dirstelėjęs pro langą, pamatė. Nė nebaigęs valgyti, metė šaukštą, betkaip užsivožęs kepurę ant galvos, pustekinis pasileido į pakalnę.
- Kokį velnią čia padarei? - atbėgęs prišoko prie dėdės, - kas leido?
- Ar dar reikėjo tavo leidimo?  Nežinojau, - nusišaipė dėdė. - Juk savo dobilus jau susivežei? Kas dar negerai?
- Bet man dar ir atolas priklauso, - išsišiepė Petras, - ar nežinojai?
- Viena tik žinau, kad čia ne tavo ir kad niekas čia tau nebepriklauso. Tik Jonas, būdamas geros širdies, nusileido. O be reikalo... Reikėjo tik vyt lauk iš dobilienos nuo pirmų pradalgių ir viskas būtų pasibaigę. Norėjo žmogus, kad visiems būtų geriau, - piktai išrėžė dėdė ir pasilenkė prie plūgo.
- Daugiau nearsi, - griebęs arklį už apynasrio priešais atsistojo Petras, - aš tau neleisiu.
- Pasitrauk, netrukdyk, bo kai vošiu... - netekęs kantrybės dėdė užsimojo botagu ir, padaręs ore kilpą, pagąsdindamas šniojo. Nors ir netaikė Petrui, kliuvo  ne tiek jam, kiek arkliui per sprandą.
Gavęs tokį stiprų kirtį botagu,  arklys stojosi piestu,  parbloškė Petrą ant žemės, išsitraukė iš dėdės rankų ir davėsi į priekį.  Stipriai arklio tempiamas, iššokęs iš vagos plūgas užkliudė gulintį Petrą ir visu svoriu trenkėsi į jo galvą.
Greitai lėkdamas per dobilieną, arklys dar gerą gabalą tempė Petrą ir plūgą, kol visas kruvinas plūgas nusprūdo nuo Petro galvos ir šis liko gulėti be gyvybės ženklų.
Kaimynai...