Gelžbetoniniai namai

Šalta, lietus išplauna mano galvą
Ir svetimos ašaros gražiai nurieda lig burnos.
Dangus pravirko, o apačioje jo laukia,
Gyvi betono augalai dehidratuoti saulės šilumos.

Šaknis suleisti į betoną,
Ne tiktai augalas gabus,
Dar daug seniau pamiršęs gryną orą,
Padarė tai žmogus!

Užaugom, taip kaip augalas užauga
Ir vėjas sėklą jo nupūs,
O mums ne vėjas, o lilikimas,
Atranda įgimtus namus.

Ir maitinies tos žemės vaisiais,
Kartu ir naikini savus namus
Daugiau mažiau, šiektiek ar baisiai,
Vistiek tu naikini nes tu žmogus!

Nustojo lyti, o aš skubu
Ieškoti gelžbetoninių namų,
Ten gyvenu, ten šilta ir jauku
Tarp augalų, gyvūnų ir žmonių
Ir aišku sienų keturių
– O sienos, kaip kartais gera kad aš jus turiu!