Buliaus akimis

Jaučiuosi tarsi bulius, seniai ragavęs matadoro kraujo, truputį pakepinto pietietiškos saulės ir atmiešto, dar nespėjusių sunokti vynuogių, vynu…Taigi lekiu kartu su šiuo keturkoju, turėdamas tą patį tikslą: pataikyti, smogti, nugalėti. Tik skirtumas tas, kad jis supranta, žino, jaučia ko nori, o aš ne. Na gal kažkiek ir jaučiu, tačiau ar savęs neapgaunu, ar neraminu, kad viskas su manimi gerai…Aš tik šiaip sau, pasikarščiuosiu ir praeis…Nesiveržiu aš į jūsų pasaulį, nereikia man jokios šlovės, jokio pripažinimo…

Tačiau taip ramindamas save net nepajuntu, kad šalia manęs nebėra kietakakčio raguočio. Kur jis? Nevalingai pažvelgiu žemyn ir pamatau…kanopas. Aš bulius? Netrukus suvokiu ir tai, kad savo mintis dėstau ne saldžiais žodeliais, bet beprotišku bliovimu, plėšančiu mano paties ausų būgnelius…

Tik meldžiu, nusiraminkit, nepulsiu savo ragais jūsų gynybinių sienų. Ne. Man kraujo nereikia. Duokit man tiktai ką nors tokio, į ką susmigęs, nors kažkiek aprimčiau. Kad ir Donkichoto numylėtuosius vėjo malūnus. Duokit ir aš juos pavergsiu…Tačiau stop. Jie  dar jums reikalingi. Jus gi puls dar ne vienas ragais savo sidabriniais, marmuriniais ar kitokiais zvambalais apkarstytais. Juk reikės duonos, pyragų, na bent džiuvėsių per apgultį turėti. Tai aš tuomet jums paslaugą padarysiu. Tik duokit man nors vieną malūną ir nieko nesakykit tam…Kichotui. Aš tik maišiuką vieną, kitą miltukų primalsiu. Na kurgi dėti tą, kad ir supuvusią, bet visgi dar energiją? Supuvusią? Tai kurgi ne, kai taip kiekvienas mano sutiktas, tuoj ragus pamatęs, visas duris ir langines ne tik uždaro, bet ir cinkuotom plokštėm užkala. Neduok dieve, dar man belakstant, kanopom šventą žemę bekapstant, ištrikš kokia seilė ir pataikys į duris ar langą. O apgultis juk  būna ilga, tad gali surūdyti ir gražiais gabaliukais išbyrėti.

Todėl pradžioje dar pabadęs, vienur kitur ir nugnybt kažką suspėdavau. Vėliau tik cinko durų girgždesį išgirsdavau, jų pravirų netgi išvysti nepavykdavo. Mat bokšto sargas ragus manuosius, kad ir kaip sielos gelmėn sutrauktus, iš tolo žvangančius regėdavo. Tada iš už kalvos išniręs ir padėtį matytą daugel kartų, vėl išvydęs, sustodavau…Kanopos pačios, kad ir skeltos, žemėn smigdavo, su ja suaugt suspėdavo. Kol aš krauju pasruvusiom akim į pilį, bokštus su ilgesiu žiūrėdavau. Ir rausvos putos liedavos upeliais, o prasidėdavo akyse manosiose. Širdis skyles savąsias vis lopyti bandydavo, pati nuo troškulio išsekusi, negaunanti vis meilės, vyno ir šlovės. Subliaudavau ir meilės serenadą retsykiais, tačiau po jos net sargo neišvysdavau…

Bet vieną kartą, visas viltis po stepes, prerijas ir dykumas išbarstęs, stovėjau sau eilinėj pozoj prieš naują taikinį, gražuolę pilį. Priminti net manau nereikia, kad tiltai buvo pakelti. Ne tik upeliai, pradėti blakstienose, bet ir putotos, rausvos balos išdžiūti buvo bebaigią. Akimirką aš kažkurią pritildžiau savo serenadą ir tada…kai kas įvyko. Kairė ausis manoji, gal, kad jai arčiau iki širdies nueiti patarimo, išgirdo sparnų plazdėjimą, vos girdimą šlamenimą. Nukrypo akys veizolinės mano į tą pusę. Išvydau, pastebėjau, supratau, kad tai drugelis mažas, laibais sparneliais neįprastus garsus sukėlęs buvo. Jis skrido link pilies. Įdėmiai gyvuliškos akys jį stebėjo ir vos nesprogo, kai šis nekaltas padarėlis, pro lango uždengto plyšelį, pilies vidun prasmuko…Ah, tas drugelis! Ir buliškos, mankštos nematę, smegenys net užvirė, kol galą su galu sudūrė. Tada jau ne be serenadą, vos girdimą dejonę lūpų kampučiu teišstenėjo: kad man ragus numetus ir tas kanopas žemei paaukojus, kad man taip jautrius, švelnius sparnus įgavus…

Ir vos tik iškvėpiau šią bulišką maldelę, širdies nesugadintoje kertelėje, tuoj išgirdau. Ausis jau mano dešinioji įtempė kremzles. ”Welcome”, -per prerijų ir dykumų platybes nuskambėjo žodžiai. Akis pakėlęs, vis dar apkepusias krauju, išvydau tai, ko jau labai ilgai regėt neteko. Pilies langai ir vartai buvo atviri. Žiūrėjo į mane jie ir švelniai juokės.