Tyliai į ramybę panardinę

Saulė spigina į veidą,
Vėjai pusto dulkes į akis,
Nejaučiu aš jokio karščio!
Dykumos ramybę tik...

Akmenys per amžius kaupę,
Paslaptis slaptingas skleis,
Jau labai seniai jie nardė,
Valgė tyrą, trapią būtį.

Kūnas jau manęs neklauso,
Klimpsta į grublėtą smėlį,
Grožis tysta man per plaukus,
Veliasi tarp rankų, traukia.

Sunkios kulkšnys kojas stumia,
Veržiasi per statų šlaitą,
Vėjo gūsis nemarinęs,
Parbloškia mane į gaivą!

Akmenys jau šnabžda man,
Purto visą mano esmę,
Tyliai į ramybę panardinę,
Skleidžia mėlynąją skraistę!