įspyriau ir kartojau: yra! (rytas)

pakylu ryte, rankos sukas ore,
išgalvotom trajektorijom sklando mintys prisiviję mane,
kalbėk tuštuma, kad ji vėl taptų pilna,
ir tas rytas be kavos ar su kava,
tu žinai kad tai nėra eilinė tavo klaida.
ne ne Ne.
pakylu ryte, mintys reiškias iš vidaus
gulinėdamos šalia,
jie sako: stebuklų nėra,
o aš įspyriu vėl ir kartoju: tai netiesa!
NE NE NE.
pakylu ryte,
žvalgaus su Pranašu lubų pavidale,
žinai, ką jis kalba, aš žinau, ką jis kalba:
ne ne ne!
nes
Ne ne ne! –
jie sako „stebuklų nėra“
o aš jau žinau, kuo kvėpuot kad įkvėpčiau nebadydama plaučių,
išbandžiau daugybę vaistų,
patyriau daug skausmo be morfijaus glaistų
ir žinau, kas ką reiškia.
Ne ne ne!
nes aš Pakylu ryte,
kad išsapnuotom trajektorijom mintys sklandytų atmosferoje,
nes aš jau žinau, kur eit, kad nueičiau,
kaip klausyt, kad išgirsčiau,
kaip kilt kad pakelčiau,
kaip nukrist kad nesu (si) žeisčiau.