Prie likimo peties

 

Graužia sielą dvasia nematyta

Ir išsako man savo jausmus.

Jau krūtinė žiauriai išdraskyta,

Jau paniekintas mielas žmogus.

 

Be prasmės jis parblokštas kely,

To vaiduoklio žiauriosios lemties.

Koks gyvenimas keistas šaly

Prie klastingo likimo peties.

 

Noris keikti ir garsiai galvoti,

Noris bėgti bėgti ir bėgt...

O pavargus tyliai raudoti,

Už galvos susiėmus kentėt.

 

Keistos mintys ir virpantis balsas,

Skausmas skęstantis vyno taurėj.

Ir graudus, širdį veriantis valsas,

Viskas baigta, kaip toj patarlėj,

 

Tik jo akys vienintelės mato

Ateities paslaptingas gijas.

Nebijokime keisto likimo,

Gal mums meilę ir gėrį atneš?