Aš – ratas

Ne tas, kur apvalus ant koto sukas,
O tas, kur laiko stipinus prie vietos.
Su juo mes sukamės po savo ūkį,
Kol liekame seni ir nudėvėti.

Šeimų narius aš surišu į vieną,
Neleidžiu jiems dėl niekniekių iškrikti,
Kai tenka versti neverstas velėnas,
Pažinti skaudų neteisybės krikštą.

Žmogaus ryšiai su žmogumi netvirtu,
Kiečiau už kietą akmenį suaugę –
Į mirgančių dvejonių jausmo mirtį,
Iš negyvento atradimo baugio.

Retai kada, kad brolis brolį peiktų –
Kas duota, neša su kančia ir laime –
Kartu dažnai su viltimi iškeikta,
Gatve grįsta ir keliuku per kaimą.

Į šeimą kai ateina susituokę,
Jie turi visą sunkį prisiimti –
Gal būt ne viską širdimi suvokę,
Patenka jie tarsi žuvis į tinklą.

Įsisuka rate tvirtybės varžtai,
Jie pritempia kiekvieną prie turėklo –
Ir gyveni, kol su visais nukaršti,
Per amžių pasidžiaugęs ir parėkęs.

Ne taip lengvai, nors niekas to nemato,
Čia susibado aistros ir likimai,
Bet sukasi tas įprastinis ratas
Ir tam lanke pavargę ir nurimę.

Paskui į kūno ir į proto raukšles
Įsitrina ir rūdys, ir tikrovė
Ir kai vidiniai jauduliai ataušta
Esi save jau su šaknim išrovęs.