Supasi šakos pražilusios
Baltu žiedų purumu.
Pavasarį akys pamilusios
Vėją sekioja taku.
Žiedus baltus susirinkęs
Nuo šakų obelų,
Visokių minčių pritvinkęs
Pučia iki smegenų.
Širdis jo ištroškusi laukė -
Pavasarį įsimylėt.
Pražilo visa palaukė,
Akys pradėjo žibėt.
Neaplenkė ir mano širdį
Gūsis naujų jausmų.
Kaip galima jo nepamilti
Už meilę, kuria gyvenu.