Trejos laidotuvės

Miegojau su dukra (jai penkeri),
Ramaus alsavimo klausiausi.
Priglaust savosios tu jau negali -
Vokai užspaudė žvilgsnį blausų.

Su smurto atspindžiu - į ten,
Iš kur negrįši, nepareisi...
O kaip gi mums dabar gyvent?
Priėmus palikimą baisų?

Kad jau tėvynės nebėra!
Tik juodas melo, purvo liūnas!
Su ja, klastinga ir žiauria,
Jau širdys, sielos nebebūna.

Jau kilsime. Tolokai iki Kauno.
Ir rytas toks gražus. Tik juodas.
Palaidosime žmogų, tautą,
Ir Lietuvą įmesime į duobę...