vienui viena tiesa9 (n-21)

- Lengvai! - kažkas sukikeno.
- O kur tu valkiojaisi? Vėl ant Onos gulėjai? - susidomėjo vadas. - Apkuilinai ir užmigai net neištraukęs?
Visi buvę žeminėje pradėjo kikenti.
Kostas nuleido galvą ir paraudo.
- Gerai, tik iš gėdos neapsibezdėk! - nusišypsojo “Geležinis”, pajutęs, kad pūva čia jis vis tiktai neveltui, ir suriko, - Visi už ginklų, po penkių minučių išeiname, Mes turime pasitikti juos prieš įsėdant į sunkvežimį!
- Kostai, kiek jų buvo? - vėl kreipėsi miškinį.
- Mačiau tik vieną sunkvežimį pilną stribų! - atraportavo, tą akimirką jis pasijuto armijoje, kurioje taip ir neteko tarnauti.
- Aišku! - ir paragino vyrus, - Gyviau! Gyviau! Čia jums ne kaimuose mokesčius rinkti!
Visas būrys be vieno, nusekusio jų seklį, nuskuodė per mišką link pašvenčių kaimo.

Valerijonas su žmona tik sumerkė akis, kai vėl durys subildėjo.
- Atidaryk, buožgalvi! - pasigirdo riksmai kieme. - Tarybinės Lietuvos respublikos vardu!
- Ir vėl! - burbtelėjo mintyse, jis tik ką spėjo susitaikyti su mintimi, kad žmoną pratraukė miškinis kaimynas, ji jam neprisipažino, o jis apsimetė, kad nieko neįtaria; kad atėmė beveik pusę jo kailių sankaupos… o dabar ir vėl…ir jis pastėro! Jis juk neuždangstė kailių slėptuvės! - Na, va, dar ir į Sibirą su visa šeima iškeliausiu!
Jis išlipo iš lovos, stumtelėjo pačią už peties:
- Paruošk, ką nors užkąsti šunsnukiams! Gal pavyks išsisukti!
Su apatiniais išėjo į priemenę ir įleido dar vieną svečių partiją.
- Na, tai ką, pizduk! Padėjai miškiniams! - net nepasisveikinęs peržengė slenkstį Jonas Koganas.
- Kad ne!
- Aš gi tau sakiau: atiduok viską valstybei, o tu nusprendei paspekuliuoti vogtu valstybės turtu ir, bala nematė, jei būtum kaimynams ar miesčionims prakišęs, bet juk tu viską Tarybinės respublikos priešams atidavei savanoriškai!
- Mane mušė!
- Nejaugi! - kilstelėjo antakius. - Ką tu bandai apgauti?! Kailių dar liko?
Valerijonas papurtė galvą.
Ir kaip tik tą akimirką į gryčią įžengė dar vienas stribas su pilnu glėbiu kailių.
- Ir vėl meluoji! Geriau išsyk prisipažintum, juk tu meluoti nemoki, tau ant kaktos tiesa užrašyta! Gerai rinkis skudurus ir važiuojam!
Iki tol tylėjusi žmona, staiga puolė Rapolui į kojas, niekas net sureaguoti nespėjo, jei būtų norėjusi, būtų galėjusi kiaušius nukąsti, bet ne iki to jai buvo, tą akimirką ji galvojo tik apie vieną, kas bus kai viena liks su krūva vaikų ant rankų:
- Nežudyk! Mes viską pasakysim! Vaikai badu numirs!
- Moterie, - atstūmė moterį, ir žengė žingsnį atgal, - už nusikaltimus reikia atsakyti! Liaudies priešams tarp mūsų ne vieta! Rink vyrui skudurus!
- Veskit buožę į kiemą! - paliepė eiliniams stribams.
Karys stumtelėjo automato vamzdžiu į krūtinė Valerijonui:
- Eime!
Rapolas ir šeimininkė, vienais apatiniais stovinti keturpėsčia, akimirkai liko vieni. Jis apsisuko išeiti.