Be pavadinimo (naktinės mintys)

Šiąnakt
užsimerkus net matosi,
pro vokus spinduliuoja žvaigždynas,
paklydęs vidur horizonto,
kaip laivas tarp bangų trinas...
Sakurose stovi jaunuolis,
jo plaukai tarp žiedų pinas,
akys – sunokę kaštonai,
į tamsą akimirkom liejas...
Nėra jam nei laiko, nei oro,
kuriam sunykti galėtų,
sakuros jo veidą nukloja
oda – pačios mėnesienos...
Pasauly jis būtį eikvoja,
paklydo kadais čia atskridęs,
kelio atgal neieškojo,
pamiršo, kur buvo gimęs...
Sakuros jo lūpas globoja,
ištart paskutinįjį žodį,
balsas vėju keliauja
lyg tūkstančiai šnabždesių naktį...

Vidur horizonto žvaigždynas,
girdžiu net plakimą planetos,
Tu šiąnakt iš naujo pražydęs
visa gyvybe visatos.