Porcelianinė pasaka

Grakščios kojelės, laibos rankelės, švelnus, lygus, nuostabiai gražus veidelis. Papūsta maža suknelė, padabinta mažais karolėliais, atspindinčiais visus ir viską, kas į juos nukreipia žvilgsnį. Šiltas šypsnys, paslaptingos akelės, jautrios auselės, klausančios tos pačios melodijos, glostančios atvirą širdelę, paslėptą giliai rūbų ir porceliano klostėse.

    Tokia ta mano mažoji šokėja. Jos pasaulis – kambarys ir kiemo kampo vaizdas už lango. Jos pagrindas po kojomis – maža muzikinė dėžutė. Jos namai – medinės komodos paviršius, tolimiausia kelionė – ratas aplink save.
    Ji šoka, kai maža rankenėlė pasukama, kad išjudintų vidinį mechanizmą muzikinėje dėžutėje. Tik tiek tereikia, kad ji būtų pašaukta gyvenimui, kad atgytų. Suspurda maža širdelė, tokios pačios prigimties, kaip sraigteliai dėžutėje. Pabunda trapios kojelės ir rankelės, atgyja gilios akelės, suklūsta auselės. Vaizdai liejasi prieš akis, muzika veda į priekį ir ji keliauja, keliauja, keliauja...
    Kartą žiūrėjau į porcelianinę mažąją šokėją, į jos užsisvajojusį veidelį... ir man jos pagailo. Panorau jai parodyti tikrą pasaulį, norėjau, kad ji išgirstų daugiau muzikos...
    Nors snigo, o šokėja dėvėjo tik trapią miniatiūrinę suknutę, vis tiek išsinešiau ją laukan. Jai negalėjo būti šalta. Ir aš norėjau parodyti jai pasaulį...
    Nusinešiau į parką, kurio viduryje šąla fontanas, ir kuriame savaitgaliais groja muzika. Norėjau, kad ji išgirstų ją, kad žinotų, jog pasaulis daug platesnis, nei ji manė. Pastačiau ją ant žalio suolelio, kad viską matytų ir girdėtų. Aplinkui lakstė vaikai, šypsojosi žmonės, svarbiausia – grojo nuostabi muzika, į kurią buvo sudėta tiek daug, tiek daug...
    Žvelgiau į mažąją šokėją ir laukiau tos akimirkos, kai porcelianas vėl atgis ir šokėja ims suktis, klausydama šios gyvos svaiginančios muzikos ir žiūrėdama į pasaulį.
    Tačiau ji nejudėjo. Snaigės krito, tirpo, krito, tirpo... Geltoni plaukeliai, perrišti rausvu mažu kaspinėliu, greitai pasidengė baltu puriu sluoksniu, suknutės klostėse susikaupė pasiklydusios snaigės. O ji tik stovėjo.
    Negalėjau patikėti! Negi ji negirdi šių tobulų garsų, negi ji nemato šių palaimingų ramybės vaizdų? Kaip ji gali nešokti, matydama tokią tobulybę?..
   
    Tai man ši akimirka buvo tobulybė, tai man šie vaizdai buvo palaimingi, tai man ši muzika buvo tobula. Mažoji šokėja laukė tik vieno – kad ją pašauktų gyvenimui... Jos gyvenimui.... Tai rodė ją vis labiau dengiantis sniegas, kuo toliau, tuo labiau slepiantis grožį ir trapumą porceliano, kuris gaubė mažosios šokėjos širdelę. Snaigės krito ir slėpė, dengė, pustė, naikino tą mažą išdidų stebuklą...
    Krūptelėjau, čiupau šokėją, nupūčiau purias viršutines ir nušluosčiau jau virtusias šlapiu sniegu snaiges. Lėlytė vėl tapo kaip buvusi, tačiau jos veidelyje lyg ir šmėkštelėjo sutrikimo šešėlis.
    Vėl padėjau ją ant suoliuko šalia savęs ir prisukau. Tą akimirką, kai ji pajudėjo ir vėl pradėjo gyventi, supratau, kad man nederėjo jos nešti į savo pasaulį, nes jos pasaulis jai visuomet buvo ir bus pats plačiausias ir nuostabiausias: jos šokis, jos muzika, jos sukimasis. Tai jos gyvenimas ir jis nėra liūdnas, nei monotoniškas. Jis yra stebuklingas, nes ji jo pasiilgsta, ji laukia, kada vėl bus jam pašaukta ir egzistuoja vien tik dėl to.
    Ji šoko ir šoko, ir vaikai nustojo bėgioti ir pradėjo žiūrėti į ją, ir parko muzika trumpam nutilo, ir šurmulys taip pat, ir visi ir visa akimirką sustojo. Sustojo tam, kad bent trumpam apsigyventų mano mažosios šokėjos pasaulyje. Nes tai buvo viskas, ką ji turėjo, ir kuo galėjo pasidalinti.
   
    Tyliai kartojau šokėjai: „Atsiprašau... „ – ir tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti, kad išpirkčiau kaltę. Už tai, kad norėjau išplėšti ją iš jos pasaulio ir apgyvendinti savajame. Už tai, kad išdrįsau manyti, jog manasis yra geresnis už jos. Nes iš tiesų tai ji turėjo mane išplėšti iš manojo ir leisti įžengti į savąjį, kad pasijausčiau laiminga. Kad kiekvienas praeivis būtų laimingas bent akimirką. Nes būtent tam ji buvo gimusi iš tūkstančių porceliano dalelių ir apgyvendinta savo pasaulyje. Ir paleista suktis, suktis, suktis...