jau praeitis..

Taip va ir gyvena mažoji mergaitė iš tamsaus miesto.. be galo stipriai myli ir tai virsta didžiausia kančia..kartais jai taip trūksta Meilės būvimo šalia, trapaus rankos prisilietimo, švelnaus kvėpavimo, gilaus žvilgsnio,kad ji pradeda pjaustytis. britvos peiliukas tampa jos nedraugišku draugu. bet jai to ir reikia, nes skausmas padeda.. jausdama fizinį skausmą mažoji mergaitė mažiau jaučia vidinę tuštumą, ilgesį. ji vis ieško kažko stipresnio, kas padėtų užgožti jos Meilę..begalinę,sparnuotąją Meilę...kuri taip arti, o kartu ir taip toli nuo mažosios mergaitės. ir tas bučinys... mergaitę jis stumtelėjo dar giliau. peiliukas smigo lygiai taip pat - giliau..bet mažoji to ir norėjo, nes švelnus brūkštelėjimas nebesuteikė reikiamo skausmo. taip ir kovojo mažoji mergaitė su savo ilgesiu kelis vakarus. tuos vakarus, kai Meilės nebuvo šalia. ir kai žaizdų ant rankų nebegalėjo užmaskuoti, mergaitė ir nesistengė to daryti.
bet šiandien mergaitė jau neims į rankas peiliuko, nes Meilė, išvydusi mergaitės rankutę, prašė taip nebedaryti.. užglostė, užliuliavo ir labai paprašė..vardan jos..įdomu, ar ji jaučia, kad peiliukas dėl jos ir smigo į švelnią odą..? ne.. neturėtų..nes mažoji mergaitė Meilei nepasakė visos tiesos. daug ko ji nesugeba pasakyti. jai lengviau parašyti,bet ir tai ne visada pavyksta. liūdi mergaitė.. Meilė taip pat..nes jos - tai Viena. amžiams. tik, ko gero, pasmerktoms tylioms kančioms, su karts nuo karto prasiveržiančiais jausmais, kurie nebegali tverti jų kūnuose. juk Meilę reikia jausti visapusiškai...
taip kartais būna..