Odė saldybei

Odė saldybei

Šokoladiniai putėsiai apgaubia man širdį,
Bevalę sielą išlydo- ugnies kaitroj ištirpdo,
Aistra begalinė paskęsti neleidžia-
Bekraščiam nuodėmių vandenyne,
Į vieną tikslą prasmingą, sutelkia.
Tai putėsiai ir pyragai, ir sausainiai,
Ir biskvitai, marcipanai, karamelė!
Tai aistros ir meilės židiniai, palaiką džiaugsmo gyvį,
Nuostabiausio grožio žemėje,
Kur laikas lyg bekraštis, o gėris plūsta į žoles,
Į akmenis, kalvas ir jūras- ir į žmones!
O paukščiai tarsi prasmegę, laimingi-
Spindinčioj margumoj kokofonijos,
Gieda odę meilei, draugystei!
O lietus ir sniegas negailestingai akina!
Bekraštis saldybės patiekalas -
Vibruojantis kokonas užgaubia,
Rankas ir kojas, kūną mirtingą,
O sielą nardina, skandina ir pildo,
Ir jaukumo agonijoj pagaliau! -
Štai minkštėja, glemba bei pursta,
Ištirpsta besaikio orgazmo pagauta -
Mano esmė, mano galia,
Tas susiliejimas puikus,
Ir toks mielas lyg ąsotis pieno,
Lyg migla ryto gaivos ar upė dykumoj bekraštėj,
Vėl sujungia į vieną- į pasaulį stulbingą,
Į vientisą masę- į kūną ir sielą,
O jis vis bėga, teka - srūva laukinis,
Aistros sūkurys- šokoladas skanus,
Bėga per kraštus, kutena bei virkdo,
Palaidą vaizduotę gundydamas,
Vėl pasinerti į gėrį, į meilę ir džiaugsmą-
Pasilikti per amžius- mirti ir vėl prisikelti,
Tik tam, kad dar palytėtum nors kartą – saldybės,
Nors kartą gyventum, nors kartą ragautum!