O gal netgi pasimelsčiau...

Nežinau, kodėl bet tą akimirką manyje kažkas nutrūko. Pradėjau rėkti ant jo ir sakyti, kad nesimelstų už mane.
Rėkiau, kad netikiu Dievą. O staiga nutilau. Ašaroms pasirodžius akyse pajutau, kaip tarsi paleisti skalikai į mane įsikerta gyvenimas. Toks skaudus ir abejingas, persmelktas tikėjimo...
Taip, žinau, kad dabar nieko nebeturiu. Tik tą beviltišką tikėjimą, kad viskas bus kaip anksčiau. Taip, padariau tai, ko galbūt neturėjau padaryti. Taip, pasakiau, ko neturėjau pasakyti. Ir kas iš to? Vis tiek jo maldos nieko nepakeistų. Dievas ir taip mane apleidęs. Jam mano siela nebepriklauso. Ji priklauso tik man. Nebent atiduočiau ją kam nors. O gal netgi pasimelsčiau už jo sielą. Bent ją turi...